Kalėdų belaukiant...

Noriu visus pasveikinti su artėjančiomis Kalėdomis. Svajokime... tikėkime... mylėkime... Būkime laimingi :)

Read more...

Trakai

 

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS (beveik detektyvinė istorija) VIII dalis

Sonata susimąsčiusi gurkštelėjo iš puodelio „arbatos“, ir tuoj pat susiraukusi pastatė ant puoduką ant stalo.

- Žinai, aš liepiau jai ateit vienai, bet kažkodėl ir šita primygtinai prašėsi į apklausą! – paskelbė Andrė, atsiradusi prie stalo.
Kartu su Aušra ir...Vilma.
- O tau ko? – nustebo Sonata. – Nenustygsti vietoje, veržiesi į apklausą?
- Nė velnio! – stoiškai atrėžė Vilma. – Atėjau prisipažinti.
- Kąąąą?! – apstulbo Andrė, netyčia nušluodama nuo stalo vieną kitą lėkštę. – Prisipažinti?! Mergos, girdit – tai Vilma nužudė Ganą!

Anas stalo galas sušurmuliavo itin garsiai.
- Nesąmonė! – prabilo Loreta. – Vilmutė visą laiką sėdėjo šalia manęs. Nieko jinai nenužudė.
- Nebūk durna, neprisipažink, - šūktelėjo Vilmai Greta. – Joks prisipažinimas negalioja, kai yra išgaunamas tokiomis aplinkybėmis. Tau reik advokato.
- Aš galiu! – oriai pareiškė Rasa.
- Ne, nu, kodėl tu? – pasipiktino Greta. – Ir aš gal norėčiau????
- Gal baigsit tuos policinius žaidimus?! – supyko Daiva. – Nėr čia ko daugiau aiškintis – Vilma nužudė Ganą, dabar telieka išsiaiškinti kur mano samtis, o šitam jokie ten advokatai nereikalingi. Taškas!
- Cit! – riktelėjo Sonata. – Kol kas joks advokatas nereikalingas. Būkit malonios, patylėkit, o aš jau išsiaiškinsiu viską.

Merginos, kad ir be didelio entuziazmo, visos sutiko su Sonatos paliepimu.

- Taigi, Vilmute, dėl ko nori prisipažinti? – pasiteiravo Sonata.
- Tai ne ji viena nori prisipažinti, aš – irgi, - atsakė Aušra.
- Ir tu??? – vėl pašoko Andrė. – Mergos, girdit, dar ir Aušra.....!
- Ša, tu! – sušnypštė Sonata ir timptelėjusi už sijono krašo, pasodino Andrę. – Nekelk panikos. Duok pašnekėt pirma.
- Tai ką čia šnekėt, viskas gi aišku – jos abi susimokė ir nužudė Ganą. Po to paėmė Daivos samtį...ne – prieš tai paėmė Daivos samtį....ne, jos iš anksto nužiūrėjo samtį...ne...Kam, po galais, jums buvo reikalingas tas samtis? – sutriko Andrė.
- Sriubai virt, - atšovė Aušra. – Gal galima išklausyti ir mūsų versiją?
- Teisingą ir realią, - pabrėžė Vilma.
- Nu? – nepatikliai sukluso Andrė.
- Mes Ganos nežudėm, - choru pasisakė Aušra su Vilma.
- Nu čia dabar kas???? – apstulbo Andrė. – O tai kodėl sakėt, kad jūs nužudėt?
- Šitaip sakė ne jos, o tu, - sausai pastebėjo Sonata.
- Galų gale sveiko proto krislas šiąnakt, - lengviau atsiduso Vilma. – Taigi, kaip minėjom Ganos mes nežudėm. O prisipažint norėtumėm apie tai, kad šįryt prie viešbučio truputį apsipykom su ja....Na, taip, visai draugiškai.
- O prisipažįstam todėl, kad kas nors nugirdęs vos vieną kitą frazės nuotrupą nepadarytų nenormalių išvadų, tad geriau mes pačios papasakosim kaip viskas buvo.... – paantrino jai Aušra.
- Pala pala, - susimąstė Sonata. – Tai ir tu, Vilma, ten buvai? Kai Aušra pasakė, kad tai kažkas ne Ganos reikalas? Ir tu su ja šnekėjai?
-Aha, kaip matau, kažkas visgi ne tik nugirdo, bet dar ir išvadas pasidarė, - konstatavo Aušra.
- Įdomu kas? – smalsiai apsižvalgė Vilma. – Kuri stovėjo už kampo? Kuri mus įskundė?
- Šita informacija konfidenciali ir mes jos jums neatskleisim, - papurtė galvą Sonata.
- Šitam reikalui jūs galėsit vykdyt savo tyrimą, kai mes pabaigsim savąjį, - nusišaipė Andrė.
- Tik jau be tamstos pagalbos, - atkirto Vilma.
- Taigi, gal vieną kartą ir visiems laikams baigiam eskaluoti šitą klausimą, - pasiūlė Aušra. – Vadinasi, buvo taip – ėjom mes trise, aš, Gana ir Vilma. Aš pasakiau kažką, kad esu neišsimiegojusi, Gana atsakė, kad reikia mažiau dirbt, aš pasakiau, kad dirbt mažiau neįmanoma, tada jinai pasakė, kad nemoku susitvarkyt su savo darbu ir čia mano problema, tada aš ir pasakiau, kad tai ne jos reikalas...
- O tada aš įsiterpiau ir pasakiau, kad Gana nieko neišmano apie atsidavimą darbui, meilę jam, savirealizaciją darbe ir panašiai, - pratęsė Vilma. – Viskas.
- Kaip – viskas? Negi Gana jums nieko nebepasakė? – nepatikėjo Sonata.
- Ai, gal ir pasakė, bet staiga tema nukrypo į kates, tai ir pamiršom apie darbus, vistik išeiginės gi galų gale...., - paaiškino Aušra.
- O kodėl jinai nukrypo į kates? – nepatikliai sužiuro Sonata.
- Naaaaaa......, - nutęsė Vilma. – Turbūt, todėl, kad aš pasakiau, jog Gana nesupras mūsų meilės darbui, taip, kaip aš nesuprantu jų abiejų meilės katėms.
- Ir tada mes su Gana užsipuolėm Vilmą, - maloniai paaiškino Aušra.
- Gaila, bet – įtikėtina...., - atsiduso Andrė. – Tai, vadinasi, jūs Ganos nenužudėt?
- Ne, gaila, bet ne mes šitai padarėm, - gūžtelėjo pečiais Aušra.
- Tai mes jau einam, ania? – pakilo Vilma.
- Nu, turbūt....., - vėl atsiduso Andrė.
- Stop! – šūktelėjo Sonata ir visos jos pašnekovės sustingo savo vietose. – Jūs gi nepasakėt „mes nenužudėm Ganos“, jūs pasakėt „ne mes nužudėm Ganą“
- Ir koks skirtumas? – nesuprato Andrė. – Formuluotė skirtinga, bet reikšmė ta pati – ne jos kaltos dėl Ganos.
- O tu protingesnė nei atrodai, - kreipėsi Aušra į Sonatą.
- Žinau, - nesiginčijo Sonata. – Taigi, ką tu įtari ir kodėl?
- Žinai, nenorėjau sakyti ir nebūčiau sakiusi...Bet, jei jau šneka apie kates...., - šyptelėjo Aušra.
- Oi, tik nesakyk, kad aš nužudžiau Ganą dėl kažkokių kniaukiančių, besišeriančių padarų! – įsižeidė Vilma.
- O apie tave niekas nieko ir nekalbės, - nuramino ją Aušra. – Ganą nužudė Ingrida. Šššššš, Andre, tik nerėk.
Vilma su Andre taip ir liko stovėt išsižiojusios.
- Kodėl taip manai? – pasidomėjo Sonata.
- O šitai jau jūs pačios ir išsiaiškinkit, aš neįpareigota pasidalint savo versijom, aš čia ne tyrėja, - atšovė Aušra. – Aš dalinuosi tik faktais – Ingrida turėjo ko pykti ant Ganos. Ir šitai man pasakė pati Gana. Po to, kai Vilma nuėjo nuo mūsų, o mes tebetęsėm diskusiją apie kates..... Viskas, Vilmute, einam.

Kai Aušra su Vilma nutolo, Andrė atsisuko į Sonatą.
- Tai ką – tyrimas baigtas? O gaila vistik....
- Ne, niekas nebaigta, kol nepasišnekėsime su Ingrida, - nesutiko Sonata.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS (beveik detektyvinė istorija ) VII dalis

Sonata stovėjo ramiai, su pašaipia šypsena lūpose, galbūt kiek išsigandusi, nors išoriškai tai nelabai matėsi.
- Ainasau....., - iškvėpė Andrė. – Neeeeee, tu gi negalėjai, taip?
- O kodėl gi ir ne? – įsiterpė Vilma. – Tik dėl to, kad jinai dabar čia šerlokas?
- Bet rimtai.....tavęs taip ilgai nebuvo....., - susimąstė Rasa.
- Tu turėjai tiek laiko....Viskam. Šviesa dingo, atsirado, vėl dingo, o tavęs vis dar nebuvo čia...., - mąstė Daiva.
- Galėjo, galėjo, pažiūrėkit, kokia ji rami ir susitvardanti, - nusprendė Greta. – Jeigu žmogus niekuo dėtas jokioje istorijoje, jis ir nesiveržia jos tirti!
- O jeigu žmogus šiaip – veiklus, negi negalėtų? – pratarė Aušra.
- Na, tu pati irgi labai įtartina, tad patylėk ir negriauk mano versijos! – atrėžė Greta.
- Tai kuo man dabar čia išvis pasitikėti???? – Jūratė užsikniaubė ant stalo.
- Tuo, kuo ir mes visos – niekuo, - nusišaipė Vilma.
- Baik tu, jai sunkiau – ji pagrindinė liudininkė, - Rasa pabandė paglostyti Jūratės galvą, bet toji atšlijo.
- Tai gal dabar teiksies ir pasakysi, kur Padėjai Mano Samtį???? – suriko Daiva.
- Apsiramink tu su tuo samčiu! – riktelėjo Andrė. – Gerai, jei tai padarė Sonata – kaip ji tai padarė, a???? Juk, kai ji išėjo į tualetą, šviesa, o ir Gana buvo čia, taip?
- Taip, - patvirtino Loreta. – Ji sėdėjo šalia manęs, aš mačiau, kaip ji išėjo į tualetą. Viskas, o ir šviesa, buvo savo vietose.
- Na tai kas? – nesutriko Vilma. – Sonata išėjo, paskui dingo šviesa.....Kažkas išvilko Ganą, numetė ją tualete, Gana atsigavo, tada pamatė Sonatą, o ji jau ją ir pribaigė. O įkalčius, cigaretes, paliko.
- Aha, tai dabar į sceną išeina ir Antrasis Žudikas? – paskelbė Aušra.
Visos atsisuko į Andrę.
- Na, šitaip, tokiu atveju, viskas man ir paaiškėja. Tiksliai – taip ir buvo! – nusprendė Rasa.
- O kur tu buvai, kai dingo šviesa? – paklausė Helena. – Kur? Aš tavęs nemačiau.
- Aš negirdėjau, kas savaime jau yra keista, - užklausė ir Vilma.
- Tai gal tu Paėmei Mano Samtį???? – atsisuko į Andrę ir Daiva.
- Aha, samtis tai jau jai pats reikalingiausias daiktas namuose, - šyptelėjo Ingrida.
- Nu labadien, - prisėdo ant kėdės Andrė. – Šitokiais metodais mes tuoj prieisim prie linčo teismo. Nevilkau aš jokios Ganos ir jau tuo labiau nereikalingas man joks samtis. O, kai dingo šviesa, aš buvau....na, aš buvau....aš neatsimenu kur buvau. Sėdėjau, turbūt.
- Man atrodo, ji vis tik sėdėjo, - nuliūdino visas Jūratė. – Man rodos, aš ją irgi mačiau.....
- O man rodos, tu ištiktųjų per daug matai, - grėsmingai pratarė Vilma.
Jūratė aiktelėjusi nutilo.
- Gerai, taigi, jei visos nurimom, ir galim pasvarstyti logiškai, tada išeina, kad Andrė sėdėjo, kai dingo šviesa, Sonata buvo tualete., Gana irgi sėdėjo, o visas veiksmas prasidėjo, dingus šviesai. Tuo metu Sonata buvo tualete, Andrė buvo kažkur, Gana buvo kažkur..., - prabilo Greta.
-O, matau, mes turim naujų tyrėjų mūsų gretose, - mestelėjo Sonata atsisukdama į Gretą. – Taigi, - pirmyn, reikškis, vykdyk tyrimą....
- Tai, kad jos pačios ta istorija su basutėm, švelniai tariant, tokia jau ir nelabai įtikėtina, - prunkštelėjo Vilma. – Aš pavyzdžiui niekada nesiskausminčiau dėl kažkokios avalynės.....
- Va, tai todėl tau niekas ir nesiūlo eiti į tyrėjus, - atkirto Greta. – Pati kaži ko čia vis taip džiaugsmingai šokinėji? A? Dar niekas neišsiaiškino kokie nešvarūs reikalai tave siejo su Gana? A?
- Klausykit, klausykit, - pašoko Andrė. – O jums neatrodo, kad tos cigaretės gali būti visai nesusijusios su Gana? Nes jos visai nelimpa prie jūsų versijų. Vadinasi, kažkur svarstymuose padarėm klaidą.....
- Jei cigaretės nesusijusios su Gana, tai su kuo jos gali būti susijusios? – pasidomėjo Aušra. – Gana vienintelė rūko iš mūsų.
Visos kuriam laikui aptilo, susimąstė.
- Na, tai galų gale bent kiek mąstyti pradėjot - tamsoje pasigirdo Sonatos balsas, - tai pati pasisakysi, ar man pasakyti?
- Pati...., - tyliai kniauktelėjo Jolanta. – Cigaretės mano. Na, rūkau aš kartais..... Na, užėjau į tualetą, išverčiau rankinės turinį, lūpdažių ieškojau, ir pamiršau ten, ant praustuvo cigaretes.
- O, kai išeidinėjai iš tualeto, ėjai pro duris, ką sutikai? – paklausė Sonata.
- Tave, - tyliai pripažino Jolanta.
- Na, tundros? – kreipėsi į visas atsistodama Sonata. – Kuri nors dar abejoja manim, kaip tyrėja, kuri nors dar turi kokių nors nepamatuotų kaltinimų man?
- Neeeeee, - sutrikusios merginos papurtė galvas.
- Bet tai kaip tu taip operatyviai....., - pavydžiai atsiduso Vilma.
- Sakiau gi jums – jinai yra pati tinkamiausia tirti bylai, - priminė Ingrida.
- Aš irgi sakiau! – pašoko Andrė. – Tad dabar visos galit skirstytis, palikit mus su Sonata ir daugiau nė nebandykit kištis į bylos eigą.

Visos tylėdamos pakluso.

- Tu juk iš anksto žinojai kieno ten cigaretės? – paklausė Andrė Sonatos.
- Žinoma, - gūžtelėjo pečiais Sonata. – Dedukcinis metodas – jei Jolanta išeina iš tualeto, o jame lieka cigaretės, vadinasi, jos – Jolantos.
- Logiška, - pritarė Andrė. – Dabar imamės naujos apklausos, taip? Nes per tą blaškymąsi tik nutolom nuo pačios esmės.
- Įdomu, kas mus nuo jos nukreipė? – pašaipiai paklausė Sonata. – Tiek to, nesivargink, neatsakyk. Pakviesk man.....
- Vilmą? – pašoko Andrė.
- Ne, papurtė galvą Sonata. – Dar ne jos eilė...pala, pala, ką ten Greta minėjo? Apie menamą Aušros ir Ganos konfliktą?
- Jau bėgu Aušros, - nutoldama šūktelėjo Andrė.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS (beveik detektyvinė istorija) VI dalis

- Daivute, pakviesk mums čia Jūratę ir gali eiti, - paprašė Sonata.

- Nereikia manęs niekur kviesit, aš čia. Ir aš viską girdėjau, ką ji sakė! – paskelbė Jūratė išlįsdama iš už Sonatos kėdės. – Šmeižikė!
- O ką aš jau tokio pasakiau? – įsižeidė Daiva. – Visos čia vienodai kaltos, visos galim būt žudikės. Tai yra – jūs galit, aš – ne. Nes aš irgi auka.
- Nes tau pavogė samtį – logiška, - nusprendė Andrė.
- Aha, geležinė logika, - nusipurtė Jūratė. – Kažkas visą laiką vyko šalia manęs, aš pagrindinė liudininkė, ant kurios dabar bandoma suversti visą kaltę. Įprasti nusikaltėlių metodai. O, jeigu aš būčiau turėjusi samtį, viskas, aš jau nebekalta??? Įprasta tyrėjų logika. Jūs visos šališkos kokios.....
- Šššš, ramiau, - nutarė Sonata. – Niekas nieko niekuo dar neapkaltino....
- Ir niekas nieko dar neišteisino – nepamirškim, - pastebėjo Andrė.
- Tai aš jau kaip ir eisiu? – su palengvėjimu atsiduso Daiva.
- Eik, eik, laisva, - paragino ją Andrė ir atsisuko į Sonatą:
- Reikia kuo greičiau apklausti Jūratę. Kol ji dar gyva. Nes maža ką....jaučiu, kad įvykiai krypsta siaubinga kryptim.....
- Eik šikt! – supyko Jūratė.
- Andre, nu, dievaži...., - susiėmė už galvos Sonata. – Gal tu ..eik....
- Kur? – žvaliai pašoko Andrė. – Gal tau dar arbatos padaryt? O gal kavos?
- Ne, ačiū, aš dar šito brudo neišgėriau, - nusipurtė Sonata. – Va, eik Rasą palydėk į tualetą, matau iš čia, kad jinai jau trypia, ale nedrįsta nueit.
Andrė dingo iš Sonatos akiračio, o po kelių akimirkų jos su Rasa išėjo iš salės į koridoriuką.

- Nepatinka man tie jų tardymo metodai...., - pasidalijo savo įspūdžiais Daiva.
- Tikrai...., - susimąstė Vilma. – Kažko aš nepasitikiu tais mūsų tyrėjais....
- Eikit tik, - nesutiko Aušra. – Ar jūs pačios norėtumėt imtis tokio purvino darbo? Aš tai – ne, fui. Geriau jau atsipalaiduojam ir ramiai pasibūnam.....
- O jau šita tai išvis įtartinai kažkaip rami ir linksma, - sušnabždėjo Jolanta Loretai.
Loreta tylėdama linktelėjo galva ir įdėmiai nužvelgė Aušrą.

- Taigi, Jūratėle, pradedam, - paskelbė Sonata. – Konkrečiai, tiksliai ir greitai, nes laikas spaudžia, o.....
- O mane gali nužudyt? – gailiai pasiteiravo Jūratė.
- Na, kol aš čia, niekas nieko nenužudys, - užtikrintai paskelbė Sonata.
- Ahaaaa, - netvirtai sutiko Jūratė.
- Na? Pradėk nuo pradžių. Tu sėdėjai netoli Ganos?
- Taip, ir tiksliai žinau, kad jinai buvo savo vietoj prieš dingstant elektrai, - patvirtino Jūratė.
- Kodėl esi tuo tokia tikra?
- Todėl, kad paprašiau jos paduoti man duonos, ji padavė, aš nusisukau, ir po kelių akimirkų dingo elektra....
- Vadinasi, - padarė išvadą Sonatą. – Mes jau beveik užtikrintai galim teigti, kad prieš išsijungiant šviesai, Gana buvo čia...... Ir dar tu sėdėjai netoli Daivos rankinės juk?
- Nei aš mačiau tą rankinę nei ką...Nors – ne, lyg ir mačiau....kažkaip kalbėdama buvau nusisukus, tai akies kraštu užfiksavau kaip ta rankinė pajudėjo....norėjau atsisukti pasižiūrėti, o tuo metu kaip tik dingo elektra, tai aš ir šokau iš vietos...Norėjau pašokti.....
- Bet nepašokai, nes....?
- Nes kažkas buvo už mano kėdės, negalėjau jos atstumti.....
- Toliau?
- Toliau kažką kažkam pasakiau, na, ir kėdė atsistūmė.... Bet pro mane kažkas praėjo...kažkas šleptelėjo šalia....o, kaip, žinok, praėjo...., - baimingai sušnabždėjo Jūratė.
- Kaip? Kaip nors ypatingai? – taip pat sušnabždėjo Sonata.
-Aha, dar pagalvojau, kad kažkas labai sunkiai velka kojas.....
- O paskui?
- O paskui.....O paskui.....
- Na?????
- O paskui Kažkas brūkštelėjo man per pakaušį... Ir dar paskui....kažkas šlumštelėjo....
- O paskui?
- O paskui įsijungė šviesa. Aš atsisukau pažiūrėti, kas ten pro mane ėjo. Bet ten nieko nebebuvo. Išvis – šalia manęs nieko nebebuvo. Nei Ganos, nei rankinės.
- Palauk, susumuojam, - pamąstė Sonata. – Tu matai rankinę, dingsta šviesa, kažkas neleidžia tau atsistoti, kažkas vyksta už tavo kėdės ir virš pakaušio, įsijungia šviesa – ir aplinkui nieko?
-Taip, - patvirtino Jūratė. – Nors, ne... Iš tikrųjų tai jau nepamenu, aš jau ten tokioj panikoj buvau, gal man jau viskas tik vaidenasi. Nors dabar man irgi atrodo, kad mane reikia nužudyti. Kol nesuvokiau, ką girdėjau.....

Staiga su trenksmu atsilapojo salės duris ir pro jas berėkaudamos įvirto Rasa su Andre.

- Mergos, ką mes radom tualete! – suriko Rasa.
- Kąkąką? – sukluso visos.
- Daiktinį Įrodymą! – paskelbė Andrė, padėdama tą įrodymą priešais Sonatą ant stalo.
Visos susigrūdo aplink Sonatą.
- Kas čia? – paklausė Sonata.
- Kaip kas? Cigarečių pakelis! – paaiškino Rasa.
- Ganos cigarečių pakelis! – paantrino jai Andrė.
- Aaaa? – ironiškai kilstelėjo antakius Sonata. – Nu, nu .....
- Ir ką tas įrodo? – skeptiškai prisimerkė Vilma.
- Varna tu, negi neaišku, ką tai įrodo? – nustebo Andrė. – Tai įrodo, kad Gana .....dingo be cigarečių! Vadinasi – dingo ne sava valia, nes sava valia ji būtinai išeitų su cigaretėm!
- Nesąmonė, - nesutiko Aušra. – Juk gali būti, kad ji paėmė vieną cigaretę iš pakelio....
- Negali, - atmetė šitą versiją Rasa. – Matai, pakelis naujas, net nepraplėštas.
- Ir vėlgi – ką tai įrodo? – nenurimo Vilma, - gal ji turėjo kokią užsilikusią.
- Ne, nu, jos tokios kvailos, kad net nemato akivaizdžių dalykų! – pasipiktino Rasa. – Žiūrėkit, kas čia prie pakelio. Žiebtuvėlis! Na, kur ji galėjo išeiti be cigarečių ir žiebtuvėlio.....
- Ką gi, mes grįžtam prie vienintelės ir pradinės versijos, - nutarė Aušra. – Gana buvo išvilkta ne sava valia...
- Palikusi cigaretes tualete. Su žiebtuvėliu, - patikslino Andrė.
- Klausimas – ko ji ėjo į tą tualetą su cigaretėm, jei ten rūkyti negalima? – susimąstė Vilma.
- O, galbūt, ji ėjo parūkyti, užėjo prieš tai į tualetą ir ten Įvyko Kažkas, ko pasekoje Gana ir buvo pradanginta? – garsiai pagalvojo Greta.
- Gal ji ten Ką Nors pamatė? Žudiką? Traukiantį iš Daivos rankinės Kažką? – spėjo Andrė.
- O tai kas galėjo būti tame tualete? – nepatikliai papurtė galvą Helena.
- Kaip tai kas? Gi – ji ten buvo, - prisiminė Ingrida.

Visos sutartinai aiktelėjusios atsisuko į Sonatą.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) V dalis

- Kažką dar nužudė! – riktelėjo Andrė, ir dviem šuoliais atsidūrė prie kitų merginų būrelio.

Ja pasekė ir Sonata su Greta.

- Mergaitės, be panikos! – sukomandavo Vilma. – Visos persiskaičiuojam, kaimynes apžiūrim, ar visos vietoj! Kuri dingot?
- Jūratės nėr! – suriko Jolanta.
- Pagrindinės liudininkės?! – pasibaisėjo Andrė. – Sakiau gi....!
- Yr jinai, yr, - atsiliepė gūdus Jūratės balas iš po stalo. – Pasislėpiau kilus panikai.
Galima aš šalia tavęs pastovėsiu? – kreipėsi ji į Sonatą, atsargiai iškišusi galvą iš po stalo. – Dėl visa ko......
- Galima galima, - maloningai leido Andrė. – Seklio gi niekad nenužudo....
- Na, bet būna, kai į jį kėsinasi, - nugesino optimizmą Vilma.
- Tai kuri dingo? – apsidairė Sonata akimis skaičiuodama kiekvieną.
- Mano rankinė dingo, - atsiliepė Daiva. – Nežinau kur ją padėjau.....Visur žiūrėjau....Nėr jos niekur....
- Kam žudikui rankinė? – susimąstė Andrė.
- Ką tu joje laikai? – paklausė Sonata.
- Ką ką...nieko ypatingo...na...aš neatsimenu! – bejėgiškai klyktelėto Daiva.
- Kaip tu gali neatsiminti, kas tavo rankinėje? – įtariai nužvelgė Daivą Ingrida.
- Laisvai, - nesutiko Andrė. – Man irgi kiekvieną sykį, atidarius savąją, būna siurprizas, nes ko tik ten nėr ir kažin ko negali būt.....
- Tu tai taip, - numojo ranka Ingrida. – Bet ne tu gi buvai šiandien Maximoje ir ne tu Pirkai ten Kažką. O ji, - dūrė pirštu į Daivą, - pirko! Ką ir kodėl?
- Oooo, - darosi vis įdomiau ir įdomiau, - šyptelėjo Rasa. – Visos tokios paslaptingos, pasirodo, esam....Ir mistiškos....
- Visai kaip Lost seriale, - pagarbiai iškvėpė Andrė.
- O kas tai yra? – pasidomėjo Rasa.
- Na, filmas apie tai, kai dūžta lėktuvas, ir jo keleiviai išsigelbėja kažkokioje negyvenamoje saloje. Kurios neįmanoma aptikti jokiais prietaisais. Ir, kurioje nutinka visokių mistiškų dalykų, - paaiškino Andrė.
- Gerai, kad mes jokiu lėktuvu neskridom bent, - filosofiškai pastebėjo Helena.
- Aš su jumis niekur ir neskrisiu niekada, - atkirto Andrė. – Nu dar ko...! Lėktuvai ir taip toks stresas, o čia dar jūs su savo visokiomis paslaptimis.

- Nutylat visos! – perspėjamai pakėlė ranką Sonata. – Daivute, ateik sekundei čia, į šalį.
Gerai gerai, ir tu gali ateiti, Andre.
- Taigi, ką tu ten pirkai? - ištarė Sonata joms trims patogiai susėdus stalo gale.
- Tiek to, - niūriai prisipažino Daiva. – Samtį.
Andrė isteriškai nusikvatojo.
- O kam tau tas samtis čia?! – staiga ji įtariai nužvelgė Daivą. – Nebent tu su tuo samčiu norėjai ką nors priploti?!
- Nesąmonė, - nesutiko Daiva. – Buvo gražus samtis ir tiek. O namuose kaip tik pritrūko vieno samčio. Tai, galvoju, kodėl ir nenusipirkus dar vieno. Akcija buvo samčiams....
- Gerai, grįžtam prie rankinės, - paragino Sonata. – Kur tu ją matei paskutinį kartą?
- Na...., - susimąstė Daiva. – kai sėdėjom, numečiau ją ant kėdės.... paskui dingo šviesa...aš pašokau ir nubėgau...ten, kažkur....o paskui kilo panika, na, ir ne rankinė buvo galvoj..... Viešpatie, kaip man jos gaila....Gera nauja rankinė buvo, ką tik pirkau. Na, ir kur ji dabar???? – sielvartingai šūktelėjo Daiva. – Jeigu ir yra kur numesta, tai bus visa supurvinta, gal net pamušalas įplyšęs....O samtis???? Samtis kur???? Gražus naujas samtis. Man jo taip reikėjo, taip džiaugiausi, kad jiems akcija buvo...Ne, dabar netekau ne tik rankinės, bet dar ir samčio......Ir viskas per tai, kad kažkam užkliuvo mano rankinė, taikiai gulėjusi ant kėdės....
- O kur tu sėdėjai? – paklausė Sonata.
- Aš....prie....iš vienos pusės buvo Jūratė.....o iš kitos....oi, - aiktelėjo Daiva. – iš kitos pusės buvo Gana.
- Tai rankinė liko prie Ganos, taip? – sumojo Andrė. – vadinasi, žudikas paėmė ir rankinę. Išvilko Ganą ir čiupo rankinę.
- Aha, kurgi ne, - ironiškai pastebėjo Sonata, - o kam žudikui rankinė?
- Nes joje jis kažką paslėpė, - nusprendė Andrė. – Ne, joje buvo Kažkas, kas jį kompromitavo!
- Nebuvo ten jokio Kažko, - užprotestavo Daiva.
- Nieko tu nežinai, tai patylėk, - nutildė ją Andrė. – Reikia geriau prižiūrėti savo daiktus, jei nenori, kad į juos būtų mėtomi nusikaltimo įrankiai ar kokie nors kompromatai. Gana galvojo, kad tam jos kompromatui bus saugu Daivos rankinėje. Gal ji galvojo, kad mes jį vis tiek rasim, ir šitaip sužinosim, kas žudikas...Deja, žudikas irgi pastebėjo, ką Gana įmetė į rankinę..... Kas sėdėjo dar netoli tavo rankinės? ! – riktelėjo Andrė.
Daiva sekundei susimąstė.
- Sakiau gi – Jūratė prie manęs.
- Pagrindinė liudininkė.....įdomu, - pastebėjo Sonata. – Gal mums derėtų su ja pašnekėti?
- Aha, - pritarė Andrė. – Ir paskubam, kol jos niekas nenužudė.
- Arba ji ko nors......, - tyliai burbtelėjo Daiva.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) IV dalis

Greta linkstančiom kojom prisiartino prie Sonatos su Andre, ir nedrąsiai prisėdo ant kėdės kraštelio.
- Taip, klausau tavęs, - mandagiai pastebėjo.
- Sonata, galima, aš, galima, man, nu galimaaaaa? – suspurdo kėdėje Andrė.
- Gerai, varyk, klausinėk tu, - nusileido Sonata.
- Kodėl tu nužudei Ganą?! – riktelėjo Andrė.
Greta loštelėjo atgal, Sonata užvertė akis į lubas ir atsiduso.
- Žinai ką, Andre, - nutarė ji. – Gal geriau šįsyk aš pakalbėsiu. – O tu užkaisk vandens ir padaryk man arbatos, gerai?
- Gerai, gerai, aš tuoj, - ir Andrė nustraksėjo tolyn.
- Betgi nėr elektros, kaip jinai tau tą arbatinį užkais? – pastebėjo Greta.
- Aš tai žinau, kad nėr, - numojo ranka Sonata, - bet kol jinai susivoks, mes turėsim šiek tiek laiko ramiam pokalbiui.
- Aš nenužudžiau Ganos! – pareiškė Greta. – Išvis nesuprantu, kodėl esu įtariamoji, aš nieko niekam nepadariau, ir visa tai, mano manymu, yra didelis nesusipratimas. Prašyčiau leisti man eiti.
- Na, kai aš nutarsiu, tai ir leisiu, - pareiškė Sonata. – O, jei jau taip esi apstulbus, tai galiu ir paaiškinti, kodėl tu įtariamoji. Kodėl tu visą vakarą spoksojai po stalu ir kodėl nebendravai su Gana? A?!
Greta tankiai sumirkčiojo.
- Nežiūrėjau aš po jokiu stalu, - paneigė ji. – Ko man po tuo stalu?!
- Ir aš nežinau ko, todėl ir klausiu. O, kad tu žiūrėjai, tai yra užfiksuota liudininkų parodymais. Taigi, kartoju klausimą – į ką tu ten žiūrėjai?
- Į ką į ką...., - pasimuistė Greta. – Į kojas aš žiūrėjau.
-O kas kojoms? – Sonata pasilenkė ir atidžiai nužvelgė Gretos kojas. – Normalios kojos.
- Ne kojos, - prunkštelėjo Greta. – Į basutes žiūrėjau. – ir ji kilstelėjo pėdą, pademonstruodama Sonatai savo apavą.
- Oi, kokios fainos! – įvertino Sonata. – O dizainas koks....įdomios tokios...nu, bet, ne, rimtai – labai simpatiškos. Kur pirkai?
- Žinai, radau per išpardavimą, dar ir nuolaida...! Tiesiog fantastiškai pasisekė. Nes buvo likus tik viena pora, ir ėmė staiga pasirodė, kad tai mano dydis. O man su dydžiu amžinai problemos, vis nebūna normalių basučių mano dydžio, tik kažkokios paauglinės. O pirkau, žinok, visai ne Lietuvoje, nes, argi čia įmanoma ką nors surasti už normalią kainą.....
- Tai, aišku, - pritarė Sonata, - kainos čia užkeltos nežmoniškos....Bet tai ir pasirinkimas skurdus koks....
- Aha, liūdesys, - palingavo galvą Greta. – Todėl ir sakau – pasisekė man, kaip aklai vištai grūdą rast. Ir čia, Vilniaus gatvėse tikrai nemačiau nieko panašaus.
- Tai jau tikrai, kad čia ir nesutiksi, jos gi tokios įdomios...Ech, ir aš tokių norėčiau, - atsiduso Sonata. – Na, bet mano dydžio tikrai nebus. Man taip nepasiseka. Tikrai, galėčiau įsimylėt tokią avalynę.....
- Aš, žinok, ir įsimylėjau, - sutiko Greta. – Tokios mielos jos man, tokios fainuolės. O nešiojasi kaip gerai! Nei trina, nei spaudžia, tiesiog kaip ant mano kojos darytos...ir nieko ta Gana nesupranta apie jas, jei taip šnek......, - staiga užsikirto Greta.
- Nagi nagi, - šaltai šyptelėjo Sonata. – Tai kokį ryšį turi Gana su tavo basutėm? Ką jinai joms padarė? Apmindžiojo jas? Todėl tu įsižeidei? Ir todėl tu žiūrėjai po stalu visą vakarą? Ir nebendravai su Gana?
- Ir todėl tu ją nužudei! – paskelbė Andrė išdygdama ties Sonata ir tiesdama jai puodelį. – Va, tavo arbata.
Sonata tylėdama nužvelgė Andrę, paskui įsmeigė žvilgsnį į puodelį.
- Kas čia? – lediniu tonu pasidomėjo.
- Arbata, kas dar, - gūžtelėjo pečiais Andrė. – Prašei gi.
- Tai iš kur tu gavai karšto vandens?
- Oi tiksliai, - pliaukštelėjo sau kakton Andrė. – Aš gi visai pamiršau, kad neįmanoma vandens užplikyti. Bet tai aš ir neplikiau, užpyliau taip iš arbatinio vandens. Ai, nieko, išgersi.....Taigi, Greta, - tu dėl kažkokių basučių....beje, labai žavios basutės. Gaila, kad kulnas per aukštas....Kur pirkai? Kiek kainavo?
- Cit! – riktelėjo Sonata. – Netrukdyk! Na, Greta?
- Ką Greta, ką Greta, - įsižeidė Greta. – Gana šįvakar pasakė, kad labai keistos basutės, kad kiek kvailai atrodo ant kojos. Viskas. Todėl visą vakarą aš ir žiūrinėjau, ar tikrai taip ir yra. Ir nieko ta Gana nesupranta basutėse. Nes jau vien į jas pažiūrėjus, matosi, kad jos skirtos Asmenybei. Ne šyrpotriebas visgi..... Ir, apskritai, aš visada stengiuosi savo apranga bei avalyne išreikšti savo požiūrį į pasaulį, savo mintis, nuotaikas...O rengtis bet kaip, kad tik gražu būtų ne, per banalu man...nes, mano manymu, kiekvienas iš mūsų taip ir informuojam aplinką, Kas Mes Tokie Esam.. , vieni tai daro sąmoningai, kiti nesąmoningai.......Kaip jūs manot, merginos?
Sonata atidžiai apsižiūrėjo savo sijoną, bandydama įspėti, kokią jos nuostatą pasauliui praneša baltos gėlytės mėlyname fone..
Bet Andrė nesileido išmušama iš tyrimo vėžių:
- Todėl tu ją ir nužudei, taip? Iš didelės meilės basutėms? Be to – tu gi sėdėjai šalia. Ką veikei visą vakarą ir ką darei prieš pat užgęstant šviesai?
- Nieko aš neveikiau. Tą patį, ką ir visos. – atrėžė Greta. – Sėdėjau, šnekėjau. Kai tik dingo elektra.....na, prasidėjo tokia mini panika, aš, atrodo, pakilau nuo stalo....kažkas kažkuo mane apipylė....
- Šiandien įžeidė tavo basutes ir apipylė sijoną, suprantu, kad galima taip įsiusti, kad ėmei ir nesukontroliavai savęs...., - palingavo galvą Andrė.
- Gal baik tu...., - susinervinusi pakilo Greta. – Aš su Gana net nesipykau. Ir ne aš, beje, dieną, prie viešbučio, jai riktelėjau „Ne tavo reikalas!“. Tokiu gan griežtu tonu.....
- O kas taip pasakė? – susidomėjo Sonata mostu užčiaupdama Andrę.
- Aušra. Išgirdau netyčia. Stabtelėjau už kampo telefono ištraukt iš rankinės. Jos manęs nematė. Gana kažką pasakė Aušrai, o ta jai atrėžė atgal.

Nespėjus nei Andrei, nei Sonatai sureaguoti, kitame stalo gale pasigirdo isteriškas Daivos Šūksnis:
- Dieve mano! Ji dingo! Jos nebėra! Aš visur jos jau ieškojau!

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) III dalis

Andrei ir Ingridai nutolus nuo stalo, Sonata pasisuko į Rasą.
- Taigi, pradedam, - paskelbė ji. – Kas įvyko aną vasarą? Ką tu padarei?
Rasa susigūžė.
- Nieko aš nepadariau, - nejaukiau burbtelėjo.
- Gi jau įrodytas faktas, kad padarei, - mostelėjo ranka Sonata. – Tad, būk gera, negaišink mano laiko ir pradėk pasakoti.
- Na, gerai, gerai, - nenoromis sutiko Rasa ir tęsė:
- Na, tu žinai, kad Gana dažnai ateidavo pas mane į darbą. Na, ir visi ją ten pastebėjo, žinojo, bendraudavo. Ir praleisdavo ji ten daug laiko.....Na, ir sykį įvyko įvykis....

Kitame stalo gale merginos pašnibždomis aptarinėjo Rasos, kaip galimos žudikės, statusą.
- Tu manai jinai galėjo nužudyti Ganą? – sumirksėjo akim Jolanta.
- Gali gali, - paskubomis apsidairiusi pastebėjo Daiva. – Matei kokios jos akys?
- Kokios tos akys? – nesuprato Aušra.
- Didelės ir nekaltos, - paaiškino Daiva. – Žudikiškos, tikrai......
- Oi, o dar, turbūt, jos rudos, - garsiai pasvarstė Helena. – Žinot, sako, kad rudakiai labai gerai meluot moka.....
Visos merginos įdėmiai nužvelgė viena kitos akis, kurių spalva žvakių tamsoje nelabai ir buvo matoma..
Loreta patylom nusisuko ir stipriai užsimerkė. Dėl visa ko.....

- Na, tada buvos labai tuščiai diena, nei pirkėjų, nei šiaip užklydėlių, - tęsė Rasa. – Ir kaip tik atvežė mums naujų prekių. Na, mes su kolege ir nutarėm jas pasimatuoti......
- Vyriškus kostiumus? – pasitikslino Sonata. – Jūs nutarėt pasimatuoti vyriškus rūbus????
- Sakiau gi buvo tuščia, nebuvo kas veikt, - suirzo Rasa. – Na, ir tie kostiumai įdomūs tokie buvo..... Tai besimatuodama ir visai netyčia suplėšiau vieną švarką. Na, jis per siūles išsižiojo. Ką aš žinau kodėl, brokas matyt buvo.....
- Dydis, turbūt, ne tavo, - susimąstė Sonata.
- Viskas gerai ten su tuo dydžiu, - vėl susinervino Rasa. – Tiesiog mano nugara, matai, yra tokia nestandartinė. Na, ilga tokia, ne vyriška gi....
- Ir kas toliau? – palinko į Rasą Sonata.
- Mes būtume greitai ir sutvarkę viską, - atsiduso Rasa. – Bet tuo momentu kaip tyčia atvažiavo šefas, bjaurybė. Ir pamatė mane su tuo švarku rankoje. Na ir aš.....aš.....man labai nejauku šitai prisipažint.....Na, žodžiu, aš ir pasakiau, kad čia Gana, ta mano draugė, suplėšė jį, kai matavosi....
- O šefui nekilo klausimų, kodėl tavo pažįstama matavosi vyrišką švarką? – nustebo Sonata.
- Ai, ne, jis ne toks jau ir protingas, - paneigė Rasa.
- Kas buvo toliau?
- Na, o toliau...Kai kitą sykį Gana atėjo, šefas, zaraza, irgi buvo čia. Jis Ganai ir mestelėjo, kad „kitą sykį, ponia, pasirinkite tinkamo dydžio drabužius“
- O ką Gana?
Rasa pasimuistė ant kėdės.
- Naaaaa.....ji nesuprato. Todėl paklausė manęs, ką jis turėjo omeny. Kai šefas išėjo. Tai aš ir pasakiau, kad šefas, matyt, apsirūkęs kažko.....
- O toliau?
- O toliau, kai kitą sykį Gana atėjo ir buvo šefas, ji jam pasakė, kad mažiau vartotų haliucinogeninių medžiagų......
- O šefas?
- O šefas vėliau manęs paklausė, ką jinai čia sušnekėjo.....
- O tu?
- O aš pasakiau jam, kad jinai atėjo išgėrus.
- O jis?
- O kitą kartą jis jai pasakė, kad saikingiau vartotų alkoholį prieš ateidama į jo parduotuvę.....
- Ir ką tu tąkart jai sukūrei? – prunkštelėjo Sonata.
- Na, aš pasakiau, kad jis......
- Gerai, nebetęsk, - numojo ranka Sonata, - šitaip mes visą naktį aiškinsimės. – Iškart pasakyk kuo viskas baigėsi.
Rasa vėl nejaukiai pasimuistė ant kėdės.
- Tai kad niekas ir nesibaigė, - gailiai atsiduso. – Kiek ji ateidavo ir užtikdavo šefą, tiek vienas kitam kažką kriuktelėdavo.... Dievaži, man taip gaila jos buvo....
- Ir todėl tu ją nužudei? Iš gailesčio? – griežtai pasiteiravo Sonata.
- Aš Ganos nežudžiau! – riktelėjo Rasa.
Paskui susitvardžiusi pridūrė:
- O tau neatrodo, kad paprasčiau man būtų buvę nužudyti šefą? Jei jau kiltų noras ką nors išvis žudyt dėl tokios kvailos istorijos.....
- O ką mes žinom – gal šefas yra numeris du tavo sąraše? – pasigirdo balsas Rasai už nugaros.
Rasa klyktelėto ir pabandė pašokti, bet susipynė jos ilgos kojos.
Sonata krūptelėjo.
- Andre, gal tu baigsi gąsdinti mano įtariamąją ir netrukdysi dirbti? – amtelėjo.
- Pffff, - prunkštelėjo Andrė. – Aš gi tau padedu.
- Gerai, grįžtam dabar į šį vakarą, - nusprendė Sonata. – Rasa, ar tu matei ką nors neįprasto? Kol sėdėjom už stalo? Gana sėdėjo šalia tavęs?
- Ne, jinai sėdėjo prieš pat mane, - pastebėjo Andrė.
- Aš tavęs neklausiu, pasėdėk tyliai, - liepė Sonata. – Na, Rasa, ką atsimeni iš šio vakaro apie Ganą?
- Nieko lyg....., - lėtai nutęsė Rasa. – Nieko neįprasto...Gana sėdėjo šalia Gretos....O Greta...Oi, palauk, prisiminiau! – staiga šūktelėjo ji. – Greta! Taip – Greta! Ji elgėsi labai įtartinai visą vakarą!
- Kaip įtartinai? – choru paklausė Andrė ir Sonata.
- Na, ji visą vakarą sėdėjo nusisukusi nuo Ganos, - greitai išbėrė Rasa. – Beveik ir nesišnekėjo. Ir dar ji.....na, ji....
- Kąkąką? – pašoko Andrė.
- Ji visą laiką žvilgčiojo po stalu! – iškilmingai paskelbė Rasa. – Ot!
Andrė be žodžių žvilgtelėjo į Sonatą nebyliai prašydama paaiškinimo.
- Kaži ko ji ten žiūrėjo? – susimąstė Sonata.
- Matyt žiūrėjo kur geriau būtų paslėpti Ganos lavoną! – padarė išvadą Rasa.
- Klausyk, o gal jis ten ir yra? Vis dar? Dabar? – nustėro Andrė.
Rasa cyptelėjo, Sonata atsargiai palindo po stalu.
- Nėr ten nieko, neisterikuoti! – paskelbė išlindusi. – Gerai, Rasa, laisva.
 Kol kas! – pridūrė Andrė.
- Pakviesk man Gretą, gerai? – paprašė Sonata.

Rasa neatsisukdama nuskubėjo prie kitų merginų.
Kurios nejaukiai tylėdamos sužiuro į ją.
- Na? – pirmoji išdrįso pasidomėti Aušra. – Verdiktas paskelbtas? Tu tas paslaptingas maniakas, mums jau ginkluotis?
Loreta atsargiai paėmė peilį į rankas ir atidžiai jį apžiūrėjo.
- Nė velnio! – atkirto Rasa. – Nieko aš Ganai nepadariau! Užtat įtariu, kas galėjo. Greta, dabar tavo eilė eiti pasikalbėti su Sonata.
Merginos tyliai aiktelėjo ir atšlijo nuo Gretos.
- Aš???? – apstulbo ji. – Ne, nu, o kodėl aš?????
- Eik, eik, - paragino Rasa, atsipjaudama torto gabalą.
- Bet aš nieko nepadariau, - sutrikusi apsižvalgė Greta.
- Teismas išsiaiškins padarei tu ką nors ar ne! – pastebėjo Aušra.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) II dalis

- O kur Gana? – nesuprato Sonata.
- O Viešpatie, taigi, jos niekur nėr! – prisiminė Greta – Siaubas kažkoks....
- Reikia jai paskambint, - sukruto Andrė.
- Ryšio nėr, tundra, - priminė jai Aušra.
- Palaukit, mergos, - susimąstė Sonata. – Tai kurgi ji gali būti, jei jos nėra čia, jos tikrai nėra koridoriuje, jos nėra tūlike......
- Ir ji neišėjo iš čia prieš dingstant elektrai, - paantrino jai Rasa.
- Bet šitaip negali būt, šitaip nelogiška, ji turi gi kažkur būti, - pastebėjo Ingrida.
- Gal pašaukiam ją? Gal ji kur.....nors čia? – pasiūlė Andrė.
- O vargeli, - palingavo galvą Sonata. – Galima pagalvoti, kad, jei jinai būtų čia, jinai nebūtų išgirdusi tų jūsų žviegsmų anksčiau? Ar tu tikrai tokia naivi?
Vietoje kontrargumento Andrė panaudojo liežuvį parodydama jį Sonatai.
- Ne, nu, tikrai mistika kažkokia, - pratarė Greta. – Bet tai, žiūrėkit, merginos, elektra gi buvo atsiradus sekundei, kitai, paskui? Pamenat? Ar kas nors matė Ganą tada?
- Neeeetaaaipaineeeee....., - pasigirdo įvairių nuomonių.
- Užtat aš aiškiai girdėjau kaip kažkas griuvo, paskui kažkas kažką vilko, paskui trinktelėjo durys, - pašnibždom pastebėjo Jūratė.
- Oi, mama! – cyptelėjo Daiva.
Sonata susimąstė.
Aušra nejaukiai sukikeno.
- Negi norit pasakyt, kad kažkas pridaužė Ganą tamsoje, paskui tamsoje ją išvilko, paskui, sekundei atsiradus šviesai, išmetė ją pro duris ir vėl sugrįžo čia? - pašaipiai prunkštelėjo ji.
- Oi, siaube! – cyptelėjo Helena.
- Juk tu pati matai, kad viskas panašu į tai....., - lėtai ištarė Ingrida.
- Bet kodėl? Kas? Kam? – niekaip negalėjo patikėti Vilma.
- Bijau, kad Ganos jau ir gyvos nebėra, - paskelbė verdiktą Sonata.
- Oi, mama! – cyptelėjo Jolanta.
- Tai reikia kažką daryt! – apversdama kėdę pašoko Andrė. – Reikia skambint...bėgt....eit....rėkt......
- Aha, labai toli nueisi, nubėgsi, išrėksi, - skeptiškai pastebėjo Rasa.
- Bet tai klausykit, - nusijuokė Vilma. – Viskas susidėliojo kaip klasikiniame detektyve - yra auka.....
- Nėra aukos, auka dingusi, - nesutiko Andrė.
- Patylėk sekundę, ką, - pasiūlė Sonata. – Vilmute, tęsk.
- Yra auka, nes, na, kažkur ji yra, o čia jos nėr, todėl jinai yra auka šio vakaro kontekste, - tęsė Vilma. – Yra išvada, kad dingti jai padėjo tik čia esantys įtariamieji, yra įtarimas, kad auka jau lavonas. Yra Svarbiausias liudininkas.....
- Kas toks? – susidomėjo Sonata.
- Na, kas, kas, tas, kuris girdėjo, kaip Gana,....o tai tikrai buvo Gana.... buvo velkama per grindis....
- Aš nenoriu būt Svarbiausiu Liudininku, - šniurkštelėjo Jūratė. – Juos visad nužudo antruosius......
- Oi, kaip gerai, kad aš nieko nemačiau, nieko negirdėjau, - palengvėjusi atsiduso Andrė.
- Nieko, tuos plepiausius ir garsiausius irgi greitai nužudo, - nuramino ją Rasa.
- Taigi, merginos, mes čia turime detektyvą, turime laiko, neturime nei šviesos, nei galimybių ką nors pakeisti. Todėl galime imti ir išnarplioti detektyvą.
- Be to būtų gerai sužinoti, kuri iš mūsų yra potenciali žudikė, kad kitą kartą išvengti aukų, - pritarė jai Greta.
- Nori pasakyti, kad bus kitų kartų? – nekaltai paklausė Aušra. – Kiek tavo manymu, kartų mums reikės susitikti, kol teliksim trys – auka, žudikė ir ta kvaiša – paskutinė liudininkė?
- Oi, mama!- aiktelėjo Loreta.
- Todėl ir turime užkirsti tam kelią, - paaiškino Rasa. – Vadinasi, mums bereikia išnarplioti šitą istoriją. Čia, šią naktį. Visoms kartu.....
- Nieko sau – visoms, - paprieštaravo Sonata, - kad su mumis ją narpliotų ir žudikė, kad specialiai klaidintų tyrimą? Juk jau aiškiai turėjot suvokti, kad tarp mūsų yra žudikė, ir tai, merginos, visai nejuokinga.
- Oi, siaubas! – cyptelėjo Daivas su Jolanta.
- Vadinasi, tirti turi vienas žmogus. Kuris jau turi praktikos šiame reikale. – oriai pastebėjo atsistodama Andrė. – Vadinasi – aš.
- O iš kur mes žinom, kad ne tu žudikė? Ir tik todėl apsiėmei tirti bylą? – įtariai paklausė Ingrida.
Andrė pirmą (bet ne paskutinį šiąnakt) kartą pritrūko žodžių, tad pasipiktinusi tylėdama plestelėjo atgal ant kėdės.
- O tu rask tokią, kuri nebūtų įtartina, - pasiūlė Ingridai Rasa.
- Ogi jau radau, - paskelbė Ingrida. – Sonata. Žiūrėkit – jos nebuvo, kai dingo šviesa pirmą kartą, jos nebuvo salėj, kai ji dingo antrą kartą, vadinasi, ji negalėjo išvilkti iš salės Ganos. Ji nieko nematė, nes buvo tualete, ir aš ja tikiu, nes, jei ji būtų mačiusi, kaip Gana velkama koridorium, ji būtų sureagavusi. O išvilkta Gana buvo iš čia. Todėl Sonata mažiausia įtartina.....
- Bet ne visiškai ir neįtartina, - pastebėjo Andrė.
- Cit! – atsistojo Sonata. – Ką gi, merginos, ačiū už pasitikėjimą, aš jūsų neapvilsiu, iki elektros atsiradimo arba ryto pažadu jums pateikti žudiką su motyvais. Ganos pateikti neprižadu.
- Bet tai turi kas nors padėti, pagelbėti tyrime, - pašoko Andrė. – Juk niekas niekada netiria po vieną. Gi kiekvienas profesionalus detektyvas turi ir padėjėją, kuris jam padeda susiorientuoti įkalčiuose, pateikia visokias versijas.....
- Aha, tiksliai – turi, - sutiko Vilma. – Tą kvaišelį, kuris visad kuo siaubingiausiai nusišneka ir viską sujaukia.
Andrė vėl be žado prisėdo ant kėdės.
- O ko tu taip vis veržiesi į tuos tyrėjus? – nesuprato Ingrida. – Turbūt, tikrai turi ką slėpti? Kažką įtartino?
Greta atsargiai pasislinko kuo toliau nuo Andrės.
- Na, žinai! – riktelėjo Andrė.
- Ššššš, merginos, tyrimą čia vykdau aš, todėl paprašyčiau visoms kitoms nurimti, nesikišti ir ramiai sau valgyti bei gert, - griežtu tonu paliepė Sonata.
Ir visos jai pakluso – susispietė stalo kampe prie maisto.
- Man reikia išgerti, - pasakė Vilma.
- Imk brendžio, - pasiūlė Greta. – Tikrai padės įtampai numalšint.
- Aha, tiksliai – imk, įpilk ir man, - prisėdo prie jų Jolanta.
- Ne, aš negeriu brendžio, - papurtė galvą Vilma.
- O gaila, - atsiduso Jolanta. – Niekas su manim nenori brendžio išgert...Gaila, nėr Ganos, su ja tai būtume išgėrę.......
Visos sutartinai nuleido savo taures, stalo įrankius ir atsiduso.

Kitame stalo gale liko tik Sonata, Rasa, Andrė ir Ingrida.
- Nu, ir nuo ko tu pradėsi? – nenurimo Andrė.
- Nuo tavo apklausos, - atrėžė Sonata. – Tu gi čia labiausiai nerimsti, vadinasi, tu įtartiniausia.
- Tuoj aš tau ka duosiu įtartiniausią, - pagrąsino Andrė.
- Ir ką padarysi – išvilksi už durų ir paslėpsi tualete? Nebeišeis, užimta jau niša tokio pobūdžio nusikaltimams, - pasišaipė Sonata. – Tiesa, mergos – į tualetą einat po dvi minimum. Maža kas.
- Aš kaip svarbiausia liudininkė išvis ten neisiu, - paskelbė Jūratė. – Bijau, nepasitikiu niekuo.
- A ko čia bijot, - gūžtelėjo pečiais Vilma, atsipjaudama kepsnio gabalą ir susikišdama jį burnon, - tave gali ir čia nunuodyt, ot, pamanykit, kam vargintis tame tūlike, aš tai tik taip daryčiau.....
Jūratė išspjovė atgal į lėkštę salotos lapo dalį.

- Aš pajuokavau, kad Andrė įtartiniausia, - kukliai pastebėjo Ingrida.
- Na, ir humoro jausmas pas tave, - pašiurpo Rasa.
- Todėl, kad įtartiniausia, mano akimis, yra Rasa, - lyg niekur nieko tęsė Ingrida.
- Kąąąąąąąą? – pabandė pašokti iš vietos apstulbusi Rasa, bet kojos jos neklausė.
- Ir kodėl gi? – rimtai susidomėjo Sonata.
- Aha, ir man įdomu – kodėl????? – riktelėjo Rasa.
Andrė atsargiai pasitraukė nuo Rasos su kėde tolėliau ir įdėmiai nužvelgė savo lėkštę.
- Brangioji, klausimus uždavinėju čia aš, - rankos mostu nutildė rasą Sonata. – Taigi, Ingrida – kodėl, tavo subjektyvia nuomone, Rasa? Tu kažką matei?
Rasa pabandė vėl išsižioti, bet jai nieko nepavyko.
- Ne, nieko aš nemačiau, - pasakė Ingrida. – Tiesiog turiu Pastebėjimų. Iš ankstesnių Rasos Ir Ganos santykių. Juk tu pažiūrėk – Rasa dirba netoli Ganos. Gana dažnai užeidavo pas ją į darbą. Daug ką jos aptardavo. Matyt, ji kažką sužinojo apie Rasą ir ta ją nužudė.
- Aha – pasirinkusi būtent šią dieną, be to iš anksto žinojusi, kad dings elektra. Tau neatrodo, kad man ją patogiau būtų buvę nužudyt savo darbovietėje? Jos namie? Prie jos namų patykoti?
- Iš kur man išmanyti žudikų psichologiją? – gūžtelėjo pečiais Ingrida. – Aš tik pastebėjau, šiaip sau čia. Dabar geriau jau eisiu pavalgyti, išalkau kažko.
- Žinai, ir aš eisiu su tavim, - pašoko ir Andrė.
Sonata su Rasa liko nejaukioje tyloje.
- Beje, - nueidama grįžtelėjo Ingrida. – Čia ne tik pastebėjimai. Tikrai žinau, kad aną vasarą būta kažkokios nemalonios Istorijos tarp Rasos ir Ganos.
- O? – kilstelėjo antakius Sonata. – Istorija? Klausau įdėmiai. Ką gi tu veikei aną vasarą?

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS?(beveik detektyvinė istorija) I dalis

Kad po karščiausios metuose dienos ateis vėsus vakaras ar naktis, - naivu tikėtis.

Todėl niekas ir nesitikėjo.

Kad karštas vakaras ar naktis bus tokie pat smagūs, kaip ir praėjusioji diena, - tikėtis galima.

Todėl daugelis ir tikėjosi.

Dar smagesnio vakaro, nei praėjusi diena tikėjosi ir keliolika draugių tą dieną suvažiavusių į Druskininkus.

Draugavo jos jau nuo seno. Susipažinusios internetinėje erdvėje, iš pradžių jos buvo vienijamos vienos temos – Paaugliai, ir kaip su tuo reiškiniu kovoti. Palaipsniui jos tapo nebe virtualiomis, bet ir realiomis draugėmis. Paaugliai išaugo, temos keitė viena kitą, į kompaniją atėjo naujos draugės, jų draugystė ne tik išliko, bet ir tobulėjo.

Kartą ar du į metus jos visos susitikdavo kurioje nors Lietuvos vietoje (neprarasdamos vilties, kad kitą kartą ta vieta nebus Lietuvoje, o bus ten, kur Šilta). Tad šis kartas Druskininkuose nebuvo nei išimtis, nei koks nors Neįprastas Dalykas.

Visą dieną praleidusios karštyje belankydamos įžymiąsias Druskininkų vietas, vakare jos susirinko į užsakytą salę kavinėje, kuriai vadovavo Vilma.

Čia buvo beveik visos (na, visai visos niekada negali susirinkti vienoje vietoje, tokia tradicija).

Buvo čia ir plepiausioji trijulė – Rasa, Andrė, Aušra, ir griežtoji Sonata, ir realistiškoji Ingrida, ir gudrioji Gana, ir žavioji Vilma, ir draugiškoji Helena, ir kvatoklė Jūratė, ir tylioji Loreta, ir gražuolė Jolanta, ir santūrioji Daiva, ir smagioji Greta, - visos jos tą vakarą sėdėjo už stalo.

Jos sėdosi už stalo, klegėjo, juokėsi, rinkosi patiekalus, užsakinėjo gėrimus, - žodžiu, nieko neįprasto nebuvo nutikę.

Dar......

Po kažkiek laiko, kai veiksmas salėje įsisiūbavo, va, būtent, tada ir prasidėjo Istorija.

Staiga salėje plykstelėjo ir užgeso visos šviesos. Nutilo muzika. Salėje langų, beje, nebuvo, tad tamsa nuo to atrodė tik tamsesnė ir juodesnė.

Kažkas spygtelėjo, kažkas nusijuokė, kelios suklego iškart vienu metu, kažkas pašoko, kažkas nukrito, kažkas sudužo, trinktelėjo durys, kažkas įėjo, kažkas išėjo, - žodžiu tvyrojo toks menko kalibro chaosas.

Kol Vilma riktelėjo:

- Mergaitės, ramiau, ramiau! Be panikos! Ant stalų yra žvakės, paieškom, ir uždegam!

Vėl kilo nemažas triukšmas, vėl dužo indai, vėl krito kėdės, nes žvakių ir žiebtuvėlių paieškos yra labai atsakingas darbas, ypač, kai jis vyksta tamsoje.

Galiausiai salę nutvieskė blyški žvakių šviesa.

- Na, va, pagaliau, - atsiduso Rasa.
- Oi, šitaip tik dar smagiau, - nusijuokė Aušra.
- Visai romantiška, - pritarė Helena.

Sekundei plykstelėjo šviesos, visos vienu balsu džiaugsmingai aiktelėjo, ir tuoj pat elektra vėl dingo.

Loreta tylėdama rinko šukes nuo stalų.

- Viskas tvarkoj, sužeistų, nukentėjusių nėra? – paklausė Vilma.
- Klausykit, o kur Gana? – pastebėjo Ingrida.

Visos apsižvalgė atidžiai įsižiūrėdamos į šalia sėdinčių veidus.

- Išėjo? – garsiai pagalvojo Daiva.
- Nė velnio iš čia neišeisi, - papurtė galvą Vilma. – Durys kodinės, elektros nėr, durys neatsidaro.
- Kaip čia taip? Neišeisim? ! – apstulbo Andrė. – Kaip tai neatsidaro?
- O taip tai, tundra, - maloniai paaiškino Aušra, - žinai gi kaip būna, kai Maximoj elektra dingsta? Ir kaip visi pirkėjai tuo metu lieka uždaryti parduotuvėje, kol elektros nesuvtarko.
- Aaaaa, kaip Maximoj…tada žinau, suprantu, - susivokė Andrė.
- Tai kur tokiu atveju Gana? – sunerimo Rasa. – Jeigu išeiti iš čia negalima, tai gal ji išėjo iki tol, kol elektra dingo?
- Ne, ne, - nesutiko Greta. – Ji tikrai buvo čia, kai elektra dingo, nes, būtent, ji ant manęs suvertė savo alaus bokalą.
- Nieko, išdžiūsi, - apžiūrėjus Gretos sijoną konstatavo Jolanta.
- O druskos užbėrei? – paslaugiai pasiūlė druskinę (kuri visai galėjo būt ir pipirinė) Jūratė.
- Aš net nežinau...., - sudvejojo Greta..., - netikiu aš tom druskom....
- Žinok, druska gerai, tikrai veikia, - pasisakė Loreta.
- Tikrai gerai, - pritarė ir Helena.
- Aha, druska jėgiškas preparatas. Kai aš apsipilu, tai aš visad...., - pradėjo Aušra, bet tuoj nutilo, išgirdusi primygtinį Rasos klausimą:
- Ne, nu, tai kur tada ta Gana? Jei ji negalėjo išeiti, bet jos čia nėra, tai ji yra kur?
- Oiiiiiii......., - tyliai atsiduso Greta. – Čia kažkokia mistika......
Daiva nervingai sukikeno:
- Gal jau pabaigsi.....
- Mergos, a, mergos, - tamsoje nuskardėjo paniškas Andrės balsas, - nėra ne tik Ganos!
Nėra ir……

Tuo metu garsiai girgžtelėjusios atsivėrė durys ir į salę tyliai įžengė kažkieno aukštas siluetas.

Jolanta suspigo, jai atitarė Helena.

Kažkas, tamsoje neįvardintas, palindo po stalu (beje, palindo ne vienas žmogus).

Loreta čiupo peilį rankas, Ingrida – šakutę, Rasa – asotį, išpildama jo turinio likučius ant Gretos.

- Nu čia dabar, a pablūdot žviegt šitaip? ! Dievaži, kai vaikai kokie! Šviesa dingo, a tos žviegia kaip mažvaikės kokios! Ne, nu, viršūnė! – pasigirdo iš tarpdurio Sonatos balsas. – Ko čia šūkaujat?
- O tai kaip tu užėjai čia, jei nėr elektros? – pasidomėjo Andrė.
- Tai kad aš niekur nebuvau, tik tualete, - paaiškino Sonata. – Į ten iš salės patekti galima, į lauką – nebe, tikrinau, buvau apgraibom nuslinkus. Tai aš bent gerą darbą nuveikiau, pažiūrėjau kas mums čia gresia, kaip išeit, o jūs čia tik žviegiat ir viskas?
- Ne, mes dar žvakes susiradom, - pasiteisino Vilma.
- Ir uždegėm, - nedrąsiai kiauktelėjo Jūratė.
- Tai kaip iš čia išeit? – paklausė Rasa.
- Niekaip, - choru atsakė Sonata su Vilma.
- Personalui aš pasakiau, kad gali jau eiti namo, atseit, aš pati susitvarkysiu. Vadinsi, čia nieko be mūsų nėra…..Mums reikia tik palaukti, kada elektra atsiras, ir – viskas, išeisim, - paaiškino Vilma
- Aha, kai aš ten slankiojau koridoriuku, nesutikau nė gyvos dvasios, - linktelėjo galvą Sonata.
- Paskambint irgi niekam negalim, - pastebėjo Ingrida pažvelgusi į savo telefoną. – Ryšio nėr.
- Ak, taip, pamiršau visai, - prisiminė Vilma, - sienos čia labai storos, na, kad netrukdyt svečiams, kad jų triukšmas į lauką nesklistų. Tai todėl ir ryšio nėra.
- Tai mes čia ką – nakvosim? ! – pasibaisėjo Andrė. – Kas ten žino kokiu greičiu šitam užkampyje elektros remonto darbai atliekami!
- Ot, tai baisaus čia daikto, - mostelėjo ranka Jolanta. – Žiūrėkit kiek mes čia visko turim – ir šampano, ir brendžio, ir alaus….
- Alaus – nebėr, - pastebėjo Greta. – Ačiū, Rasa.
- O jau maisto kiek liko!, - apsidžiaugė Helena.
- A, nu, tai sėdam ir baliavojam, mergos, be isterikų, - paskelbė Sonata.
- Aha, sėdam, pavalgysim, - pritarė ir Ingrida. – Paduok man, Rasa, vat tą….kažką…. tame induky….Rasa, a girdi tu? !

Rasa atsistojo, apžvelgė visas (kai kurias jos žvilgsnis kiek suneramino. Likusios nekreipė į ją jokio dėmesio)
- Betgi, merginos…., - pratarė ji….- o tai kur Gana?

Tekstas Andrės

Read more...

Dviračiu po Neringą

Šią vasarą kaip niekada daug praleidau važinėdama dviračiu. Pajūryje mes turime nuostabius dviračių takus ir takelis nuo Karklės iki Palangos jau veik mintinai žinomas. Mintimis ilgai ruošiausi važiuoti į Neringą, bet vis tai pritrūkdavo laiko, tai oras sukliudydavo, tai dar kas nors. Ir pagaliau pirmą rugsėjo savaitgalį ryte pamatę kad pro debesis bando išlįsti saulutė, surizikavome nepaisyti prieš tai buvusio lietingo oro ir prisipūtę padangas išmynėme į išsvajotą Neringą. Kadangi gyvename apie 12 km nuo Klaipėdos, tai visas maršrutas pirmyn atgal iki Juodkrantės sudarė apie 65 km. Bet net nepajautėm mes tų km, nes vaizdai ir pojūčiai buvo tikrai nepakartojami. Tai tiesiog ir dalinuosi vaizdais, nors visko tikrai neįmanoma perteikti.

Read more...

Andrės savaitgalis Klaipėdoje

Kiekvienas vilnietis privalo bent kartą apsilankyti Klaipėdoje, ir praėjusį savaitgalį man tai buvo pirmas kartas, kai Klaipėdos nepravažiuoju pakeliui į Nidą, o lieku joje net dviems paroms ....

Teneužmuš manęs gausios mano klaipėdiečių draugių pajėgos, bet leisiu sau išsakyti pastebėjimus Klaipėdos tema.

Kurios aš visiškai nepažįstu, kategoriškų išvadų nedarau, pateikiu tik akimirkos įspūdžius.

1. Klaipėda yra tuščia.

Penktadienio vakarą pro viešbučio langą pastebėjau tik pavienius automobilius (vienas auto/5 minutės). Galima teigti, kad viešbutis pakrašty miesto, nesiginčysiu (nors žinau, kad yra ne taip)

Šeštadienio rytą situacija nepakito.

Šeštadienio dieną žmonės yra ne mieste.

Mieste tik parduotuvių darbuotojai, kavinių personalas, viešojo transporto vairuotojai, trys žuvėdros, aš ir mano dvi draugės.

Kavinėje – personalas ir mes.

Centre – mes ir žuvėdros (nevietinės, paklydo, turbūt)

Šeštadieniais visa Klaipėda persikelia keltu ir visą savaitgalį leidžia prie Jos – vienintelės ir nepakartojamos – Baltijos jūros. Nepriklausomai nuo oro sąlygų.

2. Klaipėdos senamiestis yra mažas

Labai mažas, ir nieko čia nepridursi.

Nebent apgailestavimą, kad toks gražus senamiestis yra mažas. O jis – tikrai gražus, visai kitoks, bijau nusišnekėt, bet – primena Rygą.....

3. Klaipėdiečiai nėra susikaustę, kuklūs ir nejaukiai besijaučiantys scenoje žmonės.

Teko pabūti karaokė bare.

Nieko smagesnio nesu stebėjusi.

Pasirodo, klaipėdiškiai veržiasi dainuoti, veržiasi į sceną, ten būdami garsiai šaukia salei, reikalaudami palaikymo, pritarimo ir visaip kitaip išjudina publiką.

Nepriklausomai nuo suvartoto alkoholio kiekio.

Ir nepriklausomai nuo to, kad klausa.....na, švelniai tariant, šiek tiek.....ir, kad tekstas nelabai įžiūrimas dėl techninių nesklandumų, ir ne visi žodžiai išdainuojami ir/ar išrėkiami

4. Klaipėdos viešbučio 12-o aukšto restorano tualetas yra vieta, kur kiekvienas must go

Visiems rekomenduoju, kas dar nežino.

Baras pro kurio langus matoma visa Klaipėdos panorama, - nėra nieko originalaus.

Bet tualetas, kuriame atsisėdęs ant klozeto toliau grožiesi visa ta panorama – tikrai vieta privaloma apsilankyti.

(bijantiems aukščio – nerekomenduotina. Tualeto patalpa siaura  )

5. Klaipėdoje gyvena mylimiausios draugės

Visiems jas rekomenduoju :)

Rasa
Sonata
Gana
Ingrida
Jūratė
Lina

Tekstas Andrės

Read more...

Draugaujam su jūra

    Ta pačia, mūsų , Baltijos....

Read more...

Japoniškame sode "Dainuojančių akmenų slėnis"

Read more...

Ką apsirengti?

Kiekviena statistinė lietuvė neturi kuo apsirengti.

Ir visai ne todėl, kad vyras idiotas, o vaikai – genijai. Priežastis paprasta- norint apsirengti gaunant statistiškai vidutines (ar net minimalias) pajamas, tai padaryti yra sunku. Reikia įdėti daug pastangų - intensyviai lavinti rūbų ieškojimo įgūdžius, išmanyti kokybės ir kainos derinimo ypatumus, ne vienerius metus treniruotis, kad įgyti sugebėjimų rasti tą rūbą, su kuriuo atrodysi visai ne statistiškai, o kaina bus žemesnė nei atitinkamo lygio brandinis rūbas.

Neketinu čia rašyti jokių rekomendacijų, kiekviena šitai turi atrasti tiek savyje, tiek pati.

Tik norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais.

Atsimenu, savo tarybinę, vaikystę, paauglystę, kai su draugėm, neturėdamos ką veikti, eidavom į CUPą pasityčioti iš drabužių, šitaip lavindamos savo estetinį skonį ir iškalbą (nes rungdavomės kuri sugalvos daugiau įspūdingų epitetų, palyginimų tiems atseit drabužiams).

Tarybiniai laikai su visa vaikyste praėjo negrįžtamai, o štai poreikis pasityčioti iš produkcijos, pasirodo, atsinaujino. Nes, sakykite, ką įmanoma daryti su, tarkim Z.... ar NY...., L..... produkcija? (ne visa, yra ir malonių išimčių) Ką galima pasakyti apie suknelę (nuo 300 lt), kurios audinys akivaizdžiai susitraukia, perbraukus jį nagu. Švelniai, neagresyviai, vos vos palietus..... Kaip galima reaguoti į sijoną, kurio medžiaga (o šitai žinoma tiksliai, nes vaikštoma ne tik į gatavų rūbų parduotuves) kainuoja 1 m/18 lt, parduodamą už 199 lt? Kaip galima ramiai, be isteriško juoko žiūrėti į žieminius (taip etiketė skelbia) „D.....“ ar „Ž..B..“ batus, su popieriaus plonumo padu, kurių kaina....Na, visos mes žinom, kokios tos kainos.

Tokie ir panašūs pavyzdžiai skatina darytis kai kurias išvadas. Na, tarkim, apie gamintojo, platintojo požiūrį į pirkėją. Kaip į visiškai neprotaujantį sutvėrimą, kuris su šventu pamaldumu uždeda neadekvačias nei kokybei, nei realybei kainas.

Peržvelgus pasiūlos audinius bei modelius, leidžiu sau pasidaryti išvadas, kad kažkur, toje grandyje Užsakovas-Gamintojas-Tiekėjas-Vadybininkas, egzistuoja pareigybė Šūdo Ieškotojas. Asmuo, kuris specialiai ieško pačių baisiausių ir nekokybiškiausių medžiagų, iš kurių galima pasiūti, numegzti kuo klaikesnių drapanų. Kadangi labai sunku surasti tiek šūdo, tai ta pareigybė turėtų būti bent jau padoriai apmokama.....

Šūdo Ieškotojas turi turėti kategorišką nuomonę apie pirkėjus a la – vis tiek suės jie tą šūdą.

Šūdo Ieškotojas turi būti užmezgęs kuo glaudesnę draugyste su kolega, kuris įkainoja jo surastą produkciją. Na ir peržvelgus asortimentą, kiekvienai darosi akivaizdu, kad jie ne tik glaudžiai bendradarbiauja, draugauja, galbūt, šeimom, bet juos vienija tas pats požiūris į pirkėją.

Todėl kiekviena statistinė lietuvė turi turėti (daugelis – ir turi) „savo“ prekybos tašką, kuriame būtų įmanoma rasti kuo mažiau šūdo už galimai priimtinesnę kainą. Ir visai nesvarbu, kur jinai ras tą „tašką“, svarbu tai, kad jame ji nesijaus per jėgą šeriama šūdu.

P.S. Statistinė lietuvė rūbus perka Lietuvoje.

P.P.S. Jeigu manot, kad aš išduosiu „savo“ taškus, tai labai klystat.

Tekstas- Andrės, fotografijos- Sonatos

Read more...

Apsirūkęs pajūrys

Read more...

Atmintinė troleibuso keleiviui

Taip, aš jau ne vienerius metus važinėju viešuoju transportu ir tuo didžiuojuosi. Didžiuojuosi ne todėl, kad juo važinėju, bet todėl, kad juo važinėdama sugebu išlikti. Nes viešasis transportas yra užtektinai specifinė vieta, kurioje galioja savos taisyklės, savi dėsniai, sava publika. Norint su minimaliausiais nuostoliais iš taško A nuvykti į tašką B viešuoju transportu, nepakenktų šį bei tą apie jį žinoti iš anksto.

Tad pateikiu rekomendacijas statistiniam viešojo transporto naudotojui, kuris, galbūt, ne taip dažnai ir įkelia koją į troleibusą.

1. Atėję į stotelę, prisiminkite, kad visi visų maršrutų troleibusai į stotelę atvažiuoja tuo pat metu. Tad, jei nespėjote į vieną, galite būti ramus – nespėjote į nei vieną. Nes troleibusų grafikai sudaryti žmogaus, kurio labai įdomi logika, ir keleivius jis įsivaizduoja vieningu būriu atžygiuojant į stotelę tuo pačiu laiku.

2. Jeigu jums nenusišypsojo laimė, ir neteko atsisėsti, nepamirškite įsikibti į turėklą dantimis ir nagais, o bet kokį poreikį judėti nuslopinkite jo užuomazgoje. Net, jei jums reikia jau išlipti, tai darykite nei sekundei nepaleisdamas turėklų. Nes troleibusų vairuotojai irgi labai specifinė publika – jie jaučia visišką kūrybinį pasitenkinimą kratydami savo keleivius kiek leidžia vairavimo sąlygos ir bebyranti transporto priemonė.

3. Jei apskaičiuojate laiką kiek jums truks pasiekti tašką B, tą laiką būtinai padvigubinkite. Nes troleibuso vairuotojai (su retomis išimtimis) stabdyti prie šviesoforo ima jau tada, kai tas šviesoforas dar yra už kokio poros šimtų šviesmečių.

4. Niekada nesėskite į laisvas vietas troleibuso gale. Nebent aplink jus sėdi visai neįtartinai atrodanti nevyriškos lyties publika. Jei vis dėlto atsisėdote gale, įvairaus laipsnio rizikos (nuo kvėpavimo į veidą vakarykščiu pilstuku ar šio ryto česnakine dešra iki netyčinio smūgio kakton iš šalia santykius besiaiškinančių asmenų, taip pat negalima atmesti galimybės sudalyvauti primygtiniame kokio sektanto monologe) galite išvengti apsimetę kad jūsų nėra. Metodas sunkus, bet dauguma keleivių jį puikai įvaldę.

5. Taip pat niekada nesėskite į dvivietę tuščią sėdynę. Nes niekada negalite žinoti, koks asocialus, apsinarkošinęs, neprognozuotinas asmuo, atsisės šalia. Jei dvivietėje sėdynėje sėdi neįtartinos išvaizdos nevyriškos lyties asmuo, sėstis – galima. Šiam asmeniui išlipus, rekomenduotina išlipti taip pat. Arba – atsistoti. Nes – žr. 5-o punkto pradžią.

6. Kiek įmanoma šalinkitės triukšmingos kompanijos, kokio amžiaus ji bebūtų. Nes visada išlieka tikimybė, kad minėtoji kompanija gali įtraukti į ją ir jus, tik – kaip pasilinksminimo objektą.

7. Venkite šnekėti garsiai telefonu. Išskyrus tuos atvejus, kai puikiai įsivaizduojate, kaip nuobodu stovėti kamščiuose ar vos slenkant troleibusui, ir norite paįvairinti keleivių rutiną.

8. Įlipus vaikui su didele kuprine ar vaikui be jokios kuprinės, venkite stovėti jo kojų pasiekiamumo zonoje. Nes jūsų kojos – ne vaikų reikalas.

9. Įlipus kontrolei ir jums neturint talonėlio, nerekomenduotina garsiai piktintis bei tyčiotis iš tų sunkiai, bet su tikru nuoširdžiu pasišventimu dirbančių moterų. Nebent esate ekstremalių pojūčių mėgėjas ir norite išgirsti bešališką nuomonę apie savo vidinius bei išorinius trūkumus. Ir nepamirškite – anot kontrolierių (na greičiausiai jie irgi gauna nurodymą iš viršaus) – kiekvienas bomžas Vilniuje automatiškai įgyja teisę naudotis viešuoju transportu nemokamai, taipogi naudoti viešąjį transportą savo reikmėms, pvz. - intymios higienos susitvarkymui. Tad piktintis, ar bandyti išmesti bomžą iš troleibuso yra Griežtai Draudžiama.

10. Jei esate pavargęs po darbo, venkite sėstis, stotis netoli tėvų su mažais vaikais. Nes nežinia ar ilgai jūsų nervų sistema gali atlaikyti kūdikio staugimą, vaiko zyzimą ar pusvalandžio trukmės vaikučio dainavimą, kai dainoje paprastai skamba vienintelis skiemuo – da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da. Nebent jūs vertinate egzotišką muziką.

11. Nebandykite įsikišti į niekieno garsų ir necenzūrinį pokalbį. Nebent patys norėtumėte jame sudalyvauti ir pokalbį pratęsti išlipus, erdvesnėje vietoje.

P.S Gerbiamieji keleiviai, nepamirškite pasižymėti talonų, būkite paslaugūs ir dėmesingi vieni kitiems.

(ak, kurgi dingo tie šaunūs vaikystės laikai, kai, neužleidęs vietos pagyvenusiai tetai, paauglys būdavo darniai aprėktas viso važiuojančiojo kolektyvo, kampe snūduriuojantis girtuoklis, paskutinėje stotelėje taip pat darniai išnešamas ir padedamas ant suoliuko, o besišakojantis girtuoklis, nelaukiant paskutinės stotelės, jėga pašalinamas iš važiuojančiojo kolektyvo?....)

Tekstas- Andrės, nuotraukos- Sonatos

Read more...

Pagiriamasis žodis mylimam prekybos centrui

Kiekvienas mūsų turi „savo“ MYLIMĄ PREKYBOS CENTRĄ (toliau MPC). Prie namų ar prie darbo. Ir reta mūsų diena apsieina be vizito į ją.

Pamenu laikus, kai mano rajone pastatė pirmą didelį MPC vietoj labai didelės baldų parduotuvės. Vyras perspėjo mane, kad viena neičiau, nes galiu pasiklysti.  Dabar gi tas prisiminimas kelia tokį pat juoką, kokį mano vaikams sukelia suvokimas, kad jų tėvai praleido savo paauglystę, jaunystę be mobilaus telefono. Šiais laikais, kupinais Hyper-, Mega-, Super- dydžių MPC, niekas nebesibaimina, jog gali ten pasiklysti. Niekas nebepasiklysta nei klaidžiuose, dideliuose MPC, nei analogiškuose jų požeminiuose garažuose (na, mes su Sonata pasiklydom, bet tik vieną kartą, tad šitai, manau, nesiskaito).



Dabar kiekvienas kaimelis, kiekvienas miestelis, kiekvienas bažnytkaimis (net nekalbu apie kiekvieną miesto rajoną turi turėti „savo“ MPC arba net kelis skirtingus).

Ir, jei tavo miestelyje nėr MPC, tai reiškia, kad tavo miestelis neegzistuoja visai, nepaisant to, ką skelbia kažkokie žemėlapiūkščiai.

Kai pagalvoju, kad MPC užima šitiek mūsų laiko ir visai nulį minčių, manau reikėtų kažką gražaus ir gero pasakyti jo adresu.

Taigi - įkvepiam, pripildom plaučius ir sielą dėkingumo, ir startuojam:

-AČIŪ MPC už tai, kad tuo metu, kai jie tik atsirado mums visiems įrodė, jog parduotuvėje galima ir nestovėti eilėje prie kasos (tada kasų buvo daug ir visos veikiančios apskritą parą).


-AČIŪ MPC už tai, kad šokiravo ir kai kuriuos vis dar laiko giliam šoke, tuo faktu, jog kasininkės sveikinasi.

-AČIŪ MPC už tai, kad taip nupigino ir nuvalkiojo tą pasisveikinimą , jog dabar niekam nebesinori į jį reaguoti. Nes tekstas toli gražu neatitinka veido išraiškos.

-AČIŪ MPC už tas veido išraiškas- Pirkėjų ir Pardavėjų.

-AČIŪ MPC už tai, kad suteikė teisę didesnei daliai tautos niekinti vieną profesiją ir jaustis bent trim galvom aukštesniais už visus jo darbuotojus.

-AČIŪ MPC už tai, kad jo darbuotojai taip išdresiruoti, jog dar nedavė į snukį nei vienam arogantiškam gyvuliui, kurių į dieną pasitaiko ne vienas ir ne du egzemplioriai . Nors bandymų duoti į snukį, buvo, pati mačiau.

-AČIŪ MPC už neįkainojamą indėlį į lietuvių tautosaką. Tie šiuolaikiniai mitai, legendos apie laistymo žarna plaunamas mišraines, apie Tikrąją mišrainių sudėtį, apie nakčiai išjungiamus šaldytuvus.....

-AČIŪ MPC už tai, kad kai kuriose parduotuvėse vasaromis neveikia kondicionierius. Tada, stovint prie kasos eilėje, galima stebėti kaip gražiai akyse lydosi visi šokoladukai sudėti prie kasos.

-AČIŪ MPC už žodžio AKCIJA įvedimą į šnekamąją lietuvių kalbą ir įvairių prasmių jam suteikimą

-AČIŪ MPC už tai, kad vėl įvedė į mūsų būtį bei buitį eiles prie kasų.

-AČIŪ MPC už tai, kad tose eilėse galima sutikti įvairiausių socialinių sluoksnių žmonių, išgirsti ir pamatyti įvairiausių istorijų, nusiklausyti įdomiausių pokalbių, na, ir šiaip – visai turiningai praleisti paskutines pietų pertraukos minutes.

-AČIŪ MPC asmeniškai nuo manęs, už tai, kad kas antrą kartą, priartėjus mano eilei, kasininkė pašoka ir nubėga į antrą aukštą tikrinti kažkokio šluotkočio kainos, kurios nerodo skeneris.

-AČIŪ MPC už tai, kad apšvietė mus, nes mes anksčiau nė neįsivaizdavom kas yra litis ir dar kai kurie egzotiniai vaisiai.

-Atskiras AČIŪ MPC už jos nemaistinę produkciją. Pagamintą broliškiausioje Kinijos Respublikoje.

Mano padėkos srautas jau kaip ir senka, tad perleidžiu estafetę kitiems norintiems.

Galvojat, pabaigoje turi būti apgailestaujantis šūksnis apie tai, kada mums kas pasakys AČIŪ?

Nė velnio.

Jie gi jau pasakė.

Netikit?

Tai pažiūrėkit į savo pinigines. Na, į tą skyrelį, kur laikote visokias korteles

Tekstas - Andrės

Nuotraukos - iš double expo projekto. Fotografavo Sonata ir Ieva

Read more...

Statistinės pasakos statistinėmis akimis

Tikrai nesiruošiu analizuoti pasakų Bėgančios su vilkais stiliumi, ieškoti jose slaptos seksualinės, feministinės, mentalinės, pagoniškos ar kokios kitos kvintesencijos.

Noriu pažvelgt į pasakas paprastomis, jų vartotojo akimis. Tiesa, jų vartotojai dažniausiai yra vaikai, betgi jas analizuoja neabejotinai suaugę žmonės.

1. Raudonkepuraitė. 

Kur žiūrėjo visos vaikų teisių tarnybos, kai mama išleido vieną vaiką į mišką?

O ką, leiskite paklausti, tuo metu veikė pati mama?

Ėjo į darbą fabrike?

Ar tiesiog smagiai leido laiką numesdama savo apkvakusios motinos priežiūrą mažametei dukrai?

Kur žiūrėjo visos socialinės tarnybos palikdamos vienui vieną sergančią senyvo amžiaus moteriškę sukiužusioje troboje netoli miško, be jokios socialinės pagalbos ir priežiūros? Dar gerai, kad ten atėjo tik vilkas. O, jei būtų atėję kokie aferistai išviliot varganos pensijos, kurios neužtenka net vaistams?

Kur žiūrėjo gyvūnų globos organizacijų nariai, kai buvo pjaunamas dar gyvo vilko pilvas? Ne humaniškiau būtų buvę jį prieš tai užmigdyti?

2. Auksinė žuvelė

Na, įkyrėjo jai tas senis, įkyrėjo, pristojo, ramiai plaukiot nedavė. Bet senis vis tik jai išgelbėjo gyvybę, tad kodėl ji negalėjo išgelbėti senio nuo senės terorizmo? Ar pagalvojo ta žuvpalaikė, kas bus seniui, kai jis grįš namo, o ten jį pasitiks senė, prie suskilusios geldos, ir aiškiai žinodama ką dėl to kaltint? Galbūt, tai buvo paskutinė diena senio gyvenime, o ta žuvis net nesiteikė išgelbėti savo gelbėtojo. Daug laimingesni senis su sene būtų buvę, jei būtų suvartoję tą gyvulį vakarienei pačią pirmą jos pagavimo dieną.

3. Batuotas katinas

Šuniška katino ištikimybė visiškam lepšiui šeimininkui. Geriau būtų iškart nuėjęs pas Šreką, ten bent jau jaustųsi teisingai įvertintas.

4. Eglė žalčių karalienė

Net nereikia ieškoti paslėptos prasmės, nes ji akivaizdi. Pasaka demonstruoja išankstinę lietuvių tautos vyrų neapykantą lietuvių tautos moterims, ištekėjusioms už užsieniečių. Kurie nepasibodėjo kerštui pasirinkt niekuo dėtų vaikų (kas dar kartą liudija, kad į vaikų interesus mūsuose atsižvelgiama mažiausiai, nes tokios jau, matote, susiklostė tradicijos iš seno). Analogiškai ne per didžiausio protelio Eglė irgi nematė reikalo parodyti dėmesį ar meilę vaikams – nuteisė juos kaip suaugusius ir pavertė medžiais. Jeigu jau pačiai jai užsinorėjo įsikast į žemę, tai kodėl nepamąstė, ar gera šitokia baigtis jos nepilnamečiams vaikams? Kodėl nekeršijo broliams, kurie ir buvo žmogžudystės organizatoriai? Ne, čia nori, nenori, prisiminsi feminizmą.... Eglė bijojo savo brolių, jie gi – diedai, stiprūs, ir ją primušti gali. Savo diedo, galinčio ją apginti, ji nebeturėjo. O atkeršyti poreikis buvo. Tai jinai ir atkeršijo tiems, kas pasitaikė po ranka. Vietoj to, kad būtų geriau vaikus žiūrėjus, o ne nutrenkus juos abejotinos psichinės sveikatos dėdžių globon, kai pačiai norėjosi prasilakstyt be papildomų rūpesčių. Tipiška. Tradiciška. Nūdieniška.

5. Undinėlė

Blondinė su žuvies smegenimis – na, ko dar iš jos tikėtis? Dėsninga.

6. Mergaitė su degtukais.

Visada klaikau nuo šitos pasakos. Toks a la S. Kingas adaptuotas mažiesiems. Kas dar klaikiau, tai faktas, jog ši pasaka įtraukta į kalėdinės tematikos literatūros vadovėlį pradinukams. Niekaip nesuprantu – na, kodėl kodėl kodėl kodėl kodėl?????!

Kad vaikus apimtų pakili kalėdinė nuotaika?

Kad jie suvoktų, jog būna ir liūdnesnių Kalėdų?

Kad jie suvoktų koks pasaulis žiaurus net mažiausiems?

Tikrai, Kalėdos yra pats tas metas šitam suvokimui.

Tai tiek pat absurdiška, lyg Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja prieš sutuokdama jaunavedžius, imtų jiems ir paskaitytų Žemaitės „Marčią“. O ką – Vingių Jonas užtektinai šiuolaikinis reiškinys. Kažkodėl šitaip literatūriškai tyčiotis iš suaugusiųjų negalima, o iš pradinukų – prašom.

7. Dvylika mėnesių

Na, čia ta pasaka, kur pamotė išvarė podukrą paskutinę metų dieną į mišką žibučių. Sutiko ji miške dvyliką mėnesių, gavo žibučių, parėjo namo.

Su pasaka lyg ir viskas tvarkoj.

Tik vis pagaunu save galvojant – ech, būčiau aš jos vietoj....

Suspardyčiau kovą ir balandį – už pastovų, nuolatinį, nepakenčiamą vėlavimą.

Apspjaučiau birželį, liepą ir rugpjūtį už tai, kad dažniausiai ateina ne tik pavėlavę, ne tik išeina per anksti, bet dar ir atlieka savo pareigas kažkaip atmestinai, būdami tokie kažkokie išvėsę, apsnūdę....

Užsimočiau gruodžio pusėn – kam per anksti ateina. Kartais – net spaliui nespėjus išeit.

Kol kas tiek mano interpretacijų. Gal jūs turit ką pasakyti pasakų veikėjams?


Tekstas- Andrės, foto - Sonatos.

Read more...