KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) V dalis

- Kažką dar nužudė! – riktelėjo Andrė, ir dviem šuoliais atsidūrė prie kitų merginų būrelio.

Ja pasekė ir Sonata su Greta.

- Mergaitės, be panikos! – sukomandavo Vilma. – Visos persiskaičiuojam, kaimynes apžiūrim, ar visos vietoj! Kuri dingot?
- Jūratės nėr! – suriko Jolanta.
- Pagrindinės liudininkės?! – pasibaisėjo Andrė. – Sakiau gi....!
- Yr jinai, yr, - atsiliepė gūdus Jūratės balas iš po stalo. – Pasislėpiau kilus panikai.
Galima aš šalia tavęs pastovėsiu? – kreipėsi ji į Sonatą, atsargiai iškišusi galvą iš po stalo. – Dėl visa ko......
- Galima galima, - maloningai leido Andrė. – Seklio gi niekad nenužudo....
- Na, bet būna, kai į jį kėsinasi, - nugesino optimizmą Vilma.
- Tai kuri dingo? – apsidairė Sonata akimis skaičiuodama kiekvieną.
- Mano rankinė dingo, - atsiliepė Daiva. – Nežinau kur ją padėjau.....Visur žiūrėjau....Nėr jos niekur....
- Kam žudikui rankinė? – susimąstė Andrė.
- Ką tu joje laikai? – paklausė Sonata.
- Ką ką...nieko ypatingo...na...aš neatsimenu! – bejėgiškai klyktelėto Daiva.
- Kaip tu gali neatsiminti, kas tavo rankinėje? – įtariai nužvelgė Daivą Ingrida.
- Laisvai, - nesutiko Andrė. – Man irgi kiekvieną sykį, atidarius savąją, būna siurprizas, nes ko tik ten nėr ir kažin ko negali būt.....
- Tu tai taip, - numojo ranka Ingrida. – Bet ne tu gi buvai šiandien Maximoje ir ne tu Pirkai ten Kažką. O ji, - dūrė pirštu į Daivą, - pirko! Ką ir kodėl?
- Oooo, - darosi vis įdomiau ir įdomiau, - šyptelėjo Rasa. – Visos tokios paslaptingos, pasirodo, esam....Ir mistiškos....
- Visai kaip Lost seriale, - pagarbiai iškvėpė Andrė.
- O kas tai yra? – pasidomėjo Rasa.
- Na, filmas apie tai, kai dūžta lėktuvas, ir jo keleiviai išsigelbėja kažkokioje negyvenamoje saloje. Kurios neįmanoma aptikti jokiais prietaisais. Ir, kurioje nutinka visokių mistiškų dalykų, - paaiškino Andrė.
- Gerai, kad mes jokiu lėktuvu neskridom bent, - filosofiškai pastebėjo Helena.
- Aš su jumis niekur ir neskrisiu niekada, - atkirto Andrė. – Nu dar ko...! Lėktuvai ir taip toks stresas, o čia dar jūs su savo visokiomis paslaptimis.

- Nutylat visos! – perspėjamai pakėlė ranką Sonata. – Daivute, ateik sekundei čia, į šalį.
Gerai gerai, ir tu gali ateiti, Andre.
- Taigi, ką tu ten pirkai? - ištarė Sonata joms trims patogiai susėdus stalo gale.
- Tiek to, - niūriai prisipažino Daiva. – Samtį.
Andrė isteriškai nusikvatojo.
- O kam tau tas samtis čia?! – staiga ji įtariai nužvelgė Daivą. – Nebent tu su tuo samčiu norėjai ką nors priploti?!
- Nesąmonė, - nesutiko Daiva. – Buvo gražus samtis ir tiek. O namuose kaip tik pritrūko vieno samčio. Tai, galvoju, kodėl ir nenusipirkus dar vieno. Akcija buvo samčiams....
- Gerai, grįžtam prie rankinės, - paragino Sonata. – Kur tu ją matei paskutinį kartą?
- Na...., - susimąstė Daiva. – kai sėdėjom, numečiau ją ant kėdės.... paskui dingo šviesa...aš pašokau ir nubėgau...ten, kažkur....o paskui kilo panika, na, ir ne rankinė buvo galvoj..... Viešpatie, kaip man jos gaila....Gera nauja rankinė buvo, ką tik pirkau. Na, ir kur ji dabar???? – sielvartingai šūktelėjo Daiva. – Jeigu ir yra kur numesta, tai bus visa supurvinta, gal net pamušalas įplyšęs....O samtis???? Samtis kur???? Gražus naujas samtis. Man jo taip reikėjo, taip džiaugiausi, kad jiems akcija buvo...Ne, dabar netekau ne tik rankinės, bet dar ir samčio......Ir viskas per tai, kad kažkam užkliuvo mano rankinė, taikiai gulėjusi ant kėdės....
- O kur tu sėdėjai? – paklausė Sonata.
- Aš....prie....iš vienos pusės buvo Jūratė.....o iš kitos....oi, - aiktelėjo Daiva. – iš kitos pusės buvo Gana.
- Tai rankinė liko prie Ganos, taip? – sumojo Andrė. – vadinasi, žudikas paėmė ir rankinę. Išvilko Ganą ir čiupo rankinę.
- Aha, kurgi ne, - ironiškai pastebėjo Sonata, - o kam žudikui rankinė?
- Nes joje jis kažką paslėpė, - nusprendė Andrė. – Ne, joje buvo Kažkas, kas jį kompromitavo!
- Nebuvo ten jokio Kažko, - užprotestavo Daiva.
- Nieko tu nežinai, tai patylėk, - nutildė ją Andrė. – Reikia geriau prižiūrėti savo daiktus, jei nenori, kad į juos būtų mėtomi nusikaltimo įrankiai ar kokie nors kompromatai. Gana galvojo, kad tam jos kompromatui bus saugu Daivos rankinėje. Gal ji galvojo, kad mes jį vis tiek rasim, ir šitaip sužinosim, kas žudikas...Deja, žudikas irgi pastebėjo, ką Gana įmetė į rankinę..... Kas sėdėjo dar netoli tavo rankinės? ! – riktelėjo Andrė.
Daiva sekundei susimąstė.
- Sakiau gi – Jūratė prie manęs.
- Pagrindinė liudininkė.....įdomu, - pastebėjo Sonata. – Gal mums derėtų su ja pašnekėti?
- Aha, - pritarė Andrė. – Ir paskubam, kol jos niekas nenužudė.
- Arba ji ko nors......, - tyliai burbtelėjo Daiva.

Tekstas Andrės