Statistinės pasakos statistinėmis akimis

Tikrai nesiruošiu analizuoti pasakų Bėgančios su vilkais stiliumi, ieškoti jose slaptos seksualinės, feministinės, mentalinės, pagoniškos ar kokios kitos kvintesencijos.

Noriu pažvelgt į pasakas paprastomis, jų vartotojo akimis. Tiesa, jų vartotojai dažniausiai yra vaikai, betgi jas analizuoja neabejotinai suaugę žmonės.

1. Raudonkepuraitė. 

Kur žiūrėjo visos vaikų teisių tarnybos, kai mama išleido vieną vaiką į mišką?

O ką, leiskite paklausti, tuo metu veikė pati mama?

Ėjo į darbą fabrike?

Ar tiesiog smagiai leido laiką numesdama savo apkvakusios motinos priežiūrą mažametei dukrai?

Kur žiūrėjo visos socialinės tarnybos palikdamos vienui vieną sergančią senyvo amžiaus moteriškę sukiužusioje troboje netoli miško, be jokios socialinės pagalbos ir priežiūros? Dar gerai, kad ten atėjo tik vilkas. O, jei būtų atėję kokie aferistai išviliot varganos pensijos, kurios neužtenka net vaistams?

Kur žiūrėjo gyvūnų globos organizacijų nariai, kai buvo pjaunamas dar gyvo vilko pilvas? Ne humaniškiau būtų buvę jį prieš tai užmigdyti?

2. Auksinė žuvelė

Na, įkyrėjo jai tas senis, įkyrėjo, pristojo, ramiai plaukiot nedavė. Bet senis vis tik jai išgelbėjo gyvybę, tad kodėl ji negalėjo išgelbėti senio nuo senės terorizmo? Ar pagalvojo ta žuvpalaikė, kas bus seniui, kai jis grįš namo, o ten jį pasitiks senė, prie suskilusios geldos, ir aiškiai žinodama ką dėl to kaltint? Galbūt, tai buvo paskutinė diena senio gyvenime, o ta žuvis net nesiteikė išgelbėti savo gelbėtojo. Daug laimingesni senis su sene būtų buvę, jei būtų suvartoję tą gyvulį vakarienei pačią pirmą jos pagavimo dieną.

3. Batuotas katinas

Šuniška katino ištikimybė visiškam lepšiui šeimininkui. Geriau būtų iškart nuėjęs pas Šreką, ten bent jau jaustųsi teisingai įvertintas.

4. Eglė žalčių karalienė

Net nereikia ieškoti paslėptos prasmės, nes ji akivaizdi. Pasaka demonstruoja išankstinę lietuvių tautos vyrų neapykantą lietuvių tautos moterims, ištekėjusioms už užsieniečių. Kurie nepasibodėjo kerštui pasirinkt niekuo dėtų vaikų (kas dar kartą liudija, kad į vaikų interesus mūsuose atsižvelgiama mažiausiai, nes tokios jau, matote, susiklostė tradicijos iš seno). Analogiškai ne per didžiausio protelio Eglė irgi nematė reikalo parodyti dėmesį ar meilę vaikams – nuteisė juos kaip suaugusius ir pavertė medžiais. Jeigu jau pačiai jai užsinorėjo įsikast į žemę, tai kodėl nepamąstė, ar gera šitokia baigtis jos nepilnamečiams vaikams? Kodėl nekeršijo broliams, kurie ir buvo žmogžudystės organizatoriai? Ne, čia nori, nenori, prisiminsi feminizmą.... Eglė bijojo savo brolių, jie gi – diedai, stiprūs, ir ją primušti gali. Savo diedo, galinčio ją apginti, ji nebeturėjo. O atkeršyti poreikis buvo. Tai jinai ir atkeršijo tiems, kas pasitaikė po ranka. Vietoj to, kad būtų geriau vaikus žiūrėjus, o ne nutrenkus juos abejotinos psichinės sveikatos dėdžių globon, kai pačiai norėjosi prasilakstyt be papildomų rūpesčių. Tipiška. Tradiciška. Nūdieniška.

5. Undinėlė

Blondinė su žuvies smegenimis – na, ko dar iš jos tikėtis? Dėsninga.

6. Mergaitė su degtukais.

Visada klaikau nuo šitos pasakos. Toks a la S. Kingas adaptuotas mažiesiems. Kas dar klaikiau, tai faktas, jog ši pasaka įtraukta į kalėdinės tematikos literatūros vadovėlį pradinukams. Niekaip nesuprantu – na, kodėl kodėl kodėl kodėl kodėl?????!

Kad vaikus apimtų pakili kalėdinė nuotaika?

Kad jie suvoktų, jog būna ir liūdnesnių Kalėdų?

Kad jie suvoktų koks pasaulis žiaurus net mažiausiems?

Tikrai, Kalėdos yra pats tas metas šitam suvokimui.

Tai tiek pat absurdiška, lyg Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja prieš sutuokdama jaunavedžius, imtų jiems ir paskaitytų Žemaitės „Marčią“. O ką – Vingių Jonas užtektinai šiuolaikinis reiškinys. Kažkodėl šitaip literatūriškai tyčiotis iš suaugusiųjų negalima, o iš pradinukų – prašom.

7. Dvylika mėnesių

Na, čia ta pasaka, kur pamotė išvarė podukrą paskutinę metų dieną į mišką žibučių. Sutiko ji miške dvyliką mėnesių, gavo žibučių, parėjo namo.

Su pasaka lyg ir viskas tvarkoj.

Tik vis pagaunu save galvojant – ech, būčiau aš jos vietoj....

Suspardyčiau kovą ir balandį – už pastovų, nuolatinį, nepakenčiamą vėlavimą.

Apspjaučiau birželį, liepą ir rugpjūtį už tai, kad dažniausiai ateina ne tik pavėlavę, ne tik išeina per anksti, bet dar ir atlieka savo pareigas kažkaip atmestinai, būdami tokie kažkokie išvėsę, apsnūdę....

Užsimočiau gruodžio pusėn – kam per anksti ateina. Kartais – net spaliui nespėjus išeit.

Kol kas tiek mano interpretacijų. Gal jūs turit ką pasakyti pasakų veikėjams?


Tekstas- Andrės, foto - Sonatos.