KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS (beveik detektyvinė istorija) VI dalis

- Daivute, pakviesk mums čia Jūratę ir gali eiti, - paprašė Sonata.

- Nereikia manęs niekur kviesit, aš čia. Ir aš viską girdėjau, ką ji sakė! – paskelbė Jūratė išlįsdama iš už Sonatos kėdės. – Šmeižikė!
- O ką aš jau tokio pasakiau? – įsižeidė Daiva. – Visos čia vienodai kaltos, visos galim būt žudikės. Tai yra – jūs galit, aš – ne. Nes aš irgi auka.
- Nes tau pavogė samtį – logiška, - nusprendė Andrė.
- Aha, geležinė logika, - nusipurtė Jūratė. – Kažkas visą laiką vyko šalia manęs, aš pagrindinė liudininkė, ant kurios dabar bandoma suversti visą kaltę. Įprasti nusikaltėlių metodai. O, jeigu aš būčiau turėjusi samtį, viskas, aš jau nebekalta??? Įprasta tyrėjų logika. Jūs visos šališkos kokios.....
- Šššš, ramiau, - nutarė Sonata. – Niekas nieko niekuo dar neapkaltino....
- Ir niekas nieko dar neišteisino – nepamirškim, - pastebėjo Andrė.
- Tai aš jau kaip ir eisiu? – su palengvėjimu atsiduso Daiva.
- Eik, eik, laisva, - paragino ją Andrė ir atsisuko į Sonatą:
- Reikia kuo greičiau apklausti Jūratę. Kol ji dar gyva. Nes maža ką....jaučiu, kad įvykiai krypsta siaubinga kryptim.....
- Eik šikt! – supyko Jūratė.
- Andre, nu, dievaži...., - susiėmė už galvos Sonata. – Gal tu ..eik....
- Kur? – žvaliai pašoko Andrė. – Gal tau dar arbatos padaryt? O gal kavos?
- Ne, ačiū, aš dar šito brudo neišgėriau, - nusipurtė Sonata. – Va, eik Rasą palydėk į tualetą, matau iš čia, kad jinai jau trypia, ale nedrįsta nueit.
Andrė dingo iš Sonatos akiračio, o po kelių akimirkų jos su Rasa išėjo iš salės į koridoriuką.

- Nepatinka man tie jų tardymo metodai...., - pasidalijo savo įspūdžiais Daiva.
- Tikrai...., - susimąstė Vilma. – Kažko aš nepasitikiu tais mūsų tyrėjais....
- Eikit tik, - nesutiko Aušra. – Ar jūs pačios norėtumėt imtis tokio purvino darbo? Aš tai – ne, fui. Geriau jau atsipalaiduojam ir ramiai pasibūnam.....
- O jau šita tai išvis įtartinai kažkaip rami ir linksma, - sušnabždėjo Jolanta Loretai.
Loreta tylėdama linktelėjo galva ir įdėmiai nužvelgė Aušrą.

- Taigi, Jūratėle, pradedam, - paskelbė Sonata. – Konkrečiai, tiksliai ir greitai, nes laikas spaudžia, o.....
- O mane gali nužudyt? – gailiai pasiteiravo Jūratė.
- Na, kol aš čia, niekas nieko nenužudys, - užtikrintai paskelbė Sonata.
- Ahaaaa, - netvirtai sutiko Jūratė.
- Na? Pradėk nuo pradžių. Tu sėdėjai netoli Ganos?
- Taip, ir tiksliai žinau, kad jinai buvo savo vietoj prieš dingstant elektrai, - patvirtino Jūratė.
- Kodėl esi tuo tokia tikra?
- Todėl, kad paprašiau jos paduoti man duonos, ji padavė, aš nusisukau, ir po kelių akimirkų dingo elektra....
- Vadinasi, - padarė išvadą Sonatą. – Mes jau beveik užtikrintai galim teigti, kad prieš išsijungiant šviesai, Gana buvo čia...... Ir dar tu sėdėjai netoli Daivos rankinės juk?
- Nei aš mačiau tą rankinę nei ką...Nors – ne, lyg ir mačiau....kažkaip kalbėdama buvau nusisukus, tai akies kraštu užfiksavau kaip ta rankinė pajudėjo....norėjau atsisukti pasižiūrėti, o tuo metu kaip tik dingo elektra, tai aš ir šokau iš vietos...Norėjau pašokti.....
- Bet nepašokai, nes....?
- Nes kažkas buvo už mano kėdės, negalėjau jos atstumti.....
- Toliau?
- Toliau kažką kažkam pasakiau, na, ir kėdė atsistūmė.... Bet pro mane kažkas praėjo...kažkas šleptelėjo šalia....o, kaip, žinok, praėjo...., - baimingai sušnabždėjo Jūratė.
- Kaip? Kaip nors ypatingai? – taip pat sušnabždėjo Sonata.
-Aha, dar pagalvojau, kad kažkas labai sunkiai velka kojas.....
- O paskui?
- O paskui.....O paskui.....
- Na?????
- O paskui Kažkas brūkštelėjo man per pakaušį... Ir dar paskui....kažkas šlumštelėjo....
- O paskui?
- O paskui įsijungė šviesa. Aš atsisukau pažiūrėti, kas ten pro mane ėjo. Bet ten nieko nebebuvo. Išvis – šalia manęs nieko nebebuvo. Nei Ganos, nei rankinės.
- Palauk, susumuojam, - pamąstė Sonata. – Tu matai rankinę, dingsta šviesa, kažkas neleidžia tau atsistoti, kažkas vyksta už tavo kėdės ir virš pakaušio, įsijungia šviesa – ir aplinkui nieko?
-Taip, - patvirtino Jūratė. – Nors, ne... Iš tikrųjų tai jau nepamenu, aš jau ten tokioj panikoj buvau, gal man jau viskas tik vaidenasi. Nors dabar man irgi atrodo, kad mane reikia nužudyti. Kol nesuvokiau, ką girdėjau.....

Staiga su trenksmu atsilapojo salės duris ir pro jas berėkaudamos įvirto Rasa su Andre.

- Mergos, ką mes radom tualete! – suriko Rasa.
- Kąkąką? – sukluso visos.
- Daiktinį Įrodymą! – paskelbė Andrė, padėdama tą įrodymą priešais Sonatą ant stalo.
Visos susigrūdo aplink Sonatą.
- Kas čia? – paklausė Sonata.
- Kaip kas? Cigarečių pakelis! – paaiškino Rasa.
- Ganos cigarečių pakelis! – paantrino jai Andrė.
- Aaaa? – ironiškai kilstelėjo antakius Sonata. – Nu, nu .....
- Ir ką tas įrodo? – skeptiškai prisimerkė Vilma.
- Varna tu, negi neaišku, ką tai įrodo? – nustebo Andrė. – Tai įrodo, kad Gana .....dingo be cigarečių! Vadinasi – dingo ne sava valia, nes sava valia ji būtinai išeitų su cigaretėm!
- Nesąmonė, - nesutiko Aušra. – Juk gali būti, kad ji paėmė vieną cigaretę iš pakelio....
- Negali, - atmetė šitą versiją Rasa. – Matai, pakelis naujas, net nepraplėštas.
- Ir vėlgi – ką tai įrodo? – nenurimo Vilma, - gal ji turėjo kokią užsilikusią.
- Ne, nu, jos tokios kvailos, kad net nemato akivaizdžių dalykų! – pasipiktino Rasa. – Žiūrėkit, kas čia prie pakelio. Žiebtuvėlis! Na, kur ji galėjo išeiti be cigarečių ir žiebtuvėlio.....
- Ką gi, mes grįžtam prie vienintelės ir pradinės versijos, - nutarė Aušra. – Gana buvo išvilkta ne sava valia...
- Palikusi cigaretes tualete. Su žiebtuvėliu, - patikslino Andrė.
- Klausimas – ko ji ėjo į tą tualetą su cigaretėm, jei ten rūkyti negalima? – susimąstė Vilma.
- O, galbūt, ji ėjo parūkyti, užėjo prieš tai į tualetą ir ten Įvyko Kažkas, ko pasekoje Gana ir buvo pradanginta? – garsiai pagalvojo Greta.
- Gal ji ten Ką Nors pamatė? Žudiką? Traukiantį iš Daivos rankinės Kažką? – spėjo Andrė.
- O tai kas galėjo būti tame tualete? – nepatikliai papurtė galvą Helena.
- Kaip tai kas? Gi – ji ten buvo, - prisiminė Ingrida.

Visos sutartinai aiktelėjusios atsisuko į Sonatą.

Tekstas Andrės