KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS?(beveik detektyvinė istorija) I dalis

Kad po karščiausios metuose dienos ateis vėsus vakaras ar naktis, - naivu tikėtis.

Todėl niekas ir nesitikėjo.

Kad karštas vakaras ar naktis bus tokie pat smagūs, kaip ir praėjusioji diena, - tikėtis galima.

Todėl daugelis ir tikėjosi.

Dar smagesnio vakaro, nei praėjusi diena tikėjosi ir keliolika draugių tą dieną suvažiavusių į Druskininkus.

Draugavo jos jau nuo seno. Susipažinusios internetinėje erdvėje, iš pradžių jos buvo vienijamos vienos temos – Paaugliai, ir kaip su tuo reiškiniu kovoti. Palaipsniui jos tapo nebe virtualiomis, bet ir realiomis draugėmis. Paaugliai išaugo, temos keitė viena kitą, į kompaniją atėjo naujos draugės, jų draugystė ne tik išliko, bet ir tobulėjo.

Kartą ar du į metus jos visos susitikdavo kurioje nors Lietuvos vietoje (neprarasdamos vilties, kad kitą kartą ta vieta nebus Lietuvoje, o bus ten, kur Šilta). Tad šis kartas Druskininkuose nebuvo nei išimtis, nei koks nors Neįprastas Dalykas.

Visą dieną praleidusios karštyje belankydamos įžymiąsias Druskininkų vietas, vakare jos susirinko į užsakytą salę kavinėje, kuriai vadovavo Vilma.

Čia buvo beveik visos (na, visai visos niekada negali susirinkti vienoje vietoje, tokia tradicija).

Buvo čia ir plepiausioji trijulė – Rasa, Andrė, Aušra, ir griežtoji Sonata, ir realistiškoji Ingrida, ir gudrioji Gana, ir žavioji Vilma, ir draugiškoji Helena, ir kvatoklė Jūratė, ir tylioji Loreta, ir gražuolė Jolanta, ir santūrioji Daiva, ir smagioji Greta, - visos jos tą vakarą sėdėjo už stalo.

Jos sėdosi už stalo, klegėjo, juokėsi, rinkosi patiekalus, užsakinėjo gėrimus, - žodžiu, nieko neįprasto nebuvo nutikę.

Dar......

Po kažkiek laiko, kai veiksmas salėje įsisiūbavo, va, būtent, tada ir prasidėjo Istorija.

Staiga salėje plykstelėjo ir užgeso visos šviesos. Nutilo muzika. Salėje langų, beje, nebuvo, tad tamsa nuo to atrodė tik tamsesnė ir juodesnė.

Kažkas spygtelėjo, kažkas nusijuokė, kelios suklego iškart vienu metu, kažkas pašoko, kažkas nukrito, kažkas sudužo, trinktelėjo durys, kažkas įėjo, kažkas išėjo, - žodžiu tvyrojo toks menko kalibro chaosas.

Kol Vilma riktelėjo:

- Mergaitės, ramiau, ramiau! Be panikos! Ant stalų yra žvakės, paieškom, ir uždegam!

Vėl kilo nemažas triukšmas, vėl dužo indai, vėl krito kėdės, nes žvakių ir žiebtuvėlių paieškos yra labai atsakingas darbas, ypač, kai jis vyksta tamsoje.

Galiausiai salę nutvieskė blyški žvakių šviesa.

- Na, va, pagaliau, - atsiduso Rasa.
- Oi, šitaip tik dar smagiau, - nusijuokė Aušra.
- Visai romantiška, - pritarė Helena.

Sekundei plykstelėjo šviesos, visos vienu balsu džiaugsmingai aiktelėjo, ir tuoj pat elektra vėl dingo.

Loreta tylėdama rinko šukes nuo stalų.

- Viskas tvarkoj, sužeistų, nukentėjusių nėra? – paklausė Vilma.
- Klausykit, o kur Gana? – pastebėjo Ingrida.

Visos apsižvalgė atidžiai įsižiūrėdamos į šalia sėdinčių veidus.

- Išėjo? – garsiai pagalvojo Daiva.
- Nė velnio iš čia neišeisi, - papurtė galvą Vilma. – Durys kodinės, elektros nėr, durys neatsidaro.
- Kaip čia taip? Neišeisim? ! – apstulbo Andrė. – Kaip tai neatsidaro?
- O taip tai, tundra, - maloniai paaiškino Aušra, - žinai gi kaip būna, kai Maximoj elektra dingsta? Ir kaip visi pirkėjai tuo metu lieka uždaryti parduotuvėje, kol elektros nesuvtarko.
- Aaaaa, kaip Maximoj…tada žinau, suprantu, - susivokė Andrė.
- Tai kur tokiu atveju Gana? – sunerimo Rasa. – Jeigu išeiti iš čia negalima, tai gal ji išėjo iki tol, kol elektra dingo?
- Ne, ne, - nesutiko Greta. – Ji tikrai buvo čia, kai elektra dingo, nes, būtent, ji ant manęs suvertė savo alaus bokalą.
- Nieko, išdžiūsi, - apžiūrėjus Gretos sijoną konstatavo Jolanta.
- O druskos užbėrei? – paslaugiai pasiūlė druskinę (kuri visai galėjo būt ir pipirinė) Jūratė.
- Aš net nežinau...., - sudvejojo Greta..., - netikiu aš tom druskom....
- Žinok, druska gerai, tikrai veikia, - pasisakė Loreta.
- Tikrai gerai, - pritarė ir Helena.
- Aha, druska jėgiškas preparatas. Kai aš apsipilu, tai aš visad...., - pradėjo Aušra, bet tuoj nutilo, išgirdusi primygtinį Rasos klausimą:
- Ne, nu, tai kur tada ta Gana? Jei ji negalėjo išeiti, bet jos čia nėra, tai ji yra kur?
- Oiiiiiii......., - tyliai atsiduso Greta. – Čia kažkokia mistika......
Daiva nervingai sukikeno:
- Gal jau pabaigsi.....
- Mergos, a, mergos, - tamsoje nuskardėjo paniškas Andrės balsas, - nėra ne tik Ganos!
Nėra ir……

Tuo metu garsiai girgžtelėjusios atsivėrė durys ir į salę tyliai įžengė kažkieno aukštas siluetas.

Jolanta suspigo, jai atitarė Helena.

Kažkas, tamsoje neįvardintas, palindo po stalu (beje, palindo ne vienas žmogus).

Loreta čiupo peilį rankas, Ingrida – šakutę, Rasa – asotį, išpildama jo turinio likučius ant Gretos.

- Nu čia dabar, a pablūdot žviegt šitaip? ! Dievaži, kai vaikai kokie! Šviesa dingo, a tos žviegia kaip mažvaikės kokios! Ne, nu, viršūnė! – pasigirdo iš tarpdurio Sonatos balsas. – Ko čia šūkaujat?
- O tai kaip tu užėjai čia, jei nėr elektros? – pasidomėjo Andrė.
- Tai kad aš niekur nebuvau, tik tualete, - paaiškino Sonata. – Į ten iš salės patekti galima, į lauką – nebe, tikrinau, buvau apgraibom nuslinkus. Tai aš bent gerą darbą nuveikiau, pažiūrėjau kas mums čia gresia, kaip išeit, o jūs čia tik žviegiat ir viskas?
- Ne, mes dar žvakes susiradom, - pasiteisino Vilma.
- Ir uždegėm, - nedrąsiai kiauktelėjo Jūratė.
- Tai kaip iš čia išeit? – paklausė Rasa.
- Niekaip, - choru atsakė Sonata su Vilma.
- Personalui aš pasakiau, kad gali jau eiti namo, atseit, aš pati susitvarkysiu. Vadinsi, čia nieko be mūsų nėra…..Mums reikia tik palaukti, kada elektra atsiras, ir – viskas, išeisim, - paaiškino Vilma
- Aha, kai aš ten slankiojau koridoriuku, nesutikau nė gyvos dvasios, - linktelėjo galvą Sonata.
- Paskambint irgi niekam negalim, - pastebėjo Ingrida pažvelgusi į savo telefoną. – Ryšio nėr.
- Ak, taip, pamiršau visai, - prisiminė Vilma, - sienos čia labai storos, na, kad netrukdyt svečiams, kad jų triukšmas į lauką nesklistų. Tai todėl ir ryšio nėra.
- Tai mes čia ką – nakvosim? ! – pasibaisėjo Andrė. – Kas ten žino kokiu greičiu šitam užkampyje elektros remonto darbai atliekami!
- Ot, tai baisaus čia daikto, - mostelėjo ranka Jolanta. – Žiūrėkit kiek mes čia visko turim – ir šampano, ir brendžio, ir alaus….
- Alaus – nebėr, - pastebėjo Greta. – Ačiū, Rasa.
- O jau maisto kiek liko!, - apsidžiaugė Helena.
- A, nu, tai sėdam ir baliavojam, mergos, be isterikų, - paskelbė Sonata.
- Aha, sėdam, pavalgysim, - pritarė ir Ingrida. – Paduok man, Rasa, vat tą….kažką…. tame induky….Rasa, a girdi tu? !

Rasa atsistojo, apžvelgė visas (kai kurias jos žvilgsnis kiek suneramino. Likusios nekreipė į ją jokio dėmesio)
- Betgi, merginos…., - pratarė ji….- o tai kur Gana?

Tekstas Andrės