KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) II dalis

- O kur Gana? – nesuprato Sonata.
- O Viešpatie, taigi, jos niekur nėr! – prisiminė Greta – Siaubas kažkoks....
- Reikia jai paskambint, - sukruto Andrė.
- Ryšio nėr, tundra, - priminė jai Aušra.
- Palaukit, mergos, - susimąstė Sonata. – Tai kurgi ji gali būti, jei jos nėra čia, jos tikrai nėra koridoriuje, jos nėra tūlike......
- Ir ji neišėjo iš čia prieš dingstant elektrai, - paantrino jai Rasa.
- Bet šitaip negali būt, šitaip nelogiška, ji turi gi kažkur būti, - pastebėjo Ingrida.
- Gal pašaukiam ją? Gal ji kur.....nors čia? – pasiūlė Andrė.
- O vargeli, - palingavo galvą Sonata. – Galima pagalvoti, kad, jei jinai būtų čia, jinai nebūtų išgirdusi tų jūsų žviegsmų anksčiau? Ar tu tikrai tokia naivi?
Vietoje kontrargumento Andrė panaudojo liežuvį parodydama jį Sonatai.
- Ne, nu, tikrai mistika kažkokia, - pratarė Greta. – Bet tai, žiūrėkit, merginos, elektra gi buvo atsiradus sekundei, kitai, paskui? Pamenat? Ar kas nors matė Ganą tada?
- Neeeetaaaipaineeeee....., - pasigirdo įvairių nuomonių.
- Užtat aš aiškiai girdėjau kaip kažkas griuvo, paskui kažkas kažką vilko, paskui trinktelėjo durys, - pašnibždom pastebėjo Jūratė.
- Oi, mama! – cyptelėjo Daiva.
Sonata susimąstė.
Aušra nejaukiai sukikeno.
- Negi norit pasakyt, kad kažkas pridaužė Ganą tamsoje, paskui tamsoje ją išvilko, paskui, sekundei atsiradus šviesai, išmetė ją pro duris ir vėl sugrįžo čia? - pašaipiai prunkštelėjo ji.
- Oi, siaube! – cyptelėjo Helena.
- Juk tu pati matai, kad viskas panašu į tai....., - lėtai ištarė Ingrida.
- Bet kodėl? Kas? Kam? – niekaip negalėjo patikėti Vilma.
- Bijau, kad Ganos jau ir gyvos nebėra, - paskelbė verdiktą Sonata.
- Oi, mama! – cyptelėjo Jolanta.
- Tai reikia kažką daryt! – apversdama kėdę pašoko Andrė. – Reikia skambint...bėgt....eit....rėkt......
- Aha, labai toli nueisi, nubėgsi, išrėksi, - skeptiškai pastebėjo Rasa.
- Bet tai klausykit, - nusijuokė Vilma. – Viskas susidėliojo kaip klasikiniame detektyve - yra auka.....
- Nėra aukos, auka dingusi, - nesutiko Andrė.
- Patylėk sekundę, ką, - pasiūlė Sonata. – Vilmute, tęsk.
- Yra auka, nes, na, kažkur ji yra, o čia jos nėr, todėl jinai yra auka šio vakaro kontekste, - tęsė Vilma. – Yra išvada, kad dingti jai padėjo tik čia esantys įtariamieji, yra įtarimas, kad auka jau lavonas. Yra Svarbiausias liudininkas.....
- Kas toks? – susidomėjo Sonata.
- Na, kas, kas, tas, kuris girdėjo, kaip Gana,....o tai tikrai buvo Gana.... buvo velkama per grindis....
- Aš nenoriu būt Svarbiausiu Liudininku, - šniurkštelėjo Jūratė. – Juos visad nužudo antruosius......
- Oi, kaip gerai, kad aš nieko nemačiau, nieko negirdėjau, - palengvėjusi atsiduso Andrė.
- Nieko, tuos plepiausius ir garsiausius irgi greitai nužudo, - nuramino ją Rasa.
- Taigi, merginos, mes čia turime detektyvą, turime laiko, neturime nei šviesos, nei galimybių ką nors pakeisti. Todėl galime imti ir išnarplioti detektyvą.
- Be to būtų gerai sužinoti, kuri iš mūsų yra potenciali žudikė, kad kitą kartą išvengti aukų, - pritarė jai Greta.
- Nori pasakyti, kad bus kitų kartų? – nekaltai paklausė Aušra. – Kiek tavo manymu, kartų mums reikės susitikti, kol teliksim trys – auka, žudikė ir ta kvaiša – paskutinė liudininkė?
- Oi, mama!- aiktelėjo Loreta.
- Todėl ir turime užkirsti tam kelią, - paaiškino Rasa. – Vadinasi, mums bereikia išnarplioti šitą istoriją. Čia, šią naktį. Visoms kartu.....
- Nieko sau – visoms, - paprieštaravo Sonata, - kad su mumis ją narpliotų ir žudikė, kad specialiai klaidintų tyrimą? Juk jau aiškiai turėjot suvokti, kad tarp mūsų yra žudikė, ir tai, merginos, visai nejuokinga.
- Oi, siaubas! – cyptelėjo Daivas su Jolanta.
- Vadinasi, tirti turi vienas žmogus. Kuris jau turi praktikos šiame reikale. – oriai pastebėjo atsistodama Andrė. – Vadinasi – aš.
- O iš kur mes žinom, kad ne tu žudikė? Ir tik todėl apsiėmei tirti bylą? – įtariai paklausė Ingrida.
Andrė pirmą (bet ne paskutinį šiąnakt) kartą pritrūko žodžių, tad pasipiktinusi tylėdama plestelėjo atgal ant kėdės.
- O tu rask tokią, kuri nebūtų įtartina, - pasiūlė Ingridai Rasa.
- Ogi jau radau, - paskelbė Ingrida. – Sonata. Žiūrėkit – jos nebuvo, kai dingo šviesa pirmą kartą, jos nebuvo salėj, kai ji dingo antrą kartą, vadinasi, ji negalėjo išvilkti iš salės Ganos. Ji nieko nematė, nes buvo tualete, ir aš ja tikiu, nes, jei ji būtų mačiusi, kaip Gana velkama koridorium, ji būtų sureagavusi. O išvilkta Gana buvo iš čia. Todėl Sonata mažiausia įtartina.....
- Bet ne visiškai ir neįtartina, - pastebėjo Andrė.
- Cit! – atsistojo Sonata. – Ką gi, merginos, ačiū už pasitikėjimą, aš jūsų neapvilsiu, iki elektros atsiradimo arba ryto pažadu jums pateikti žudiką su motyvais. Ganos pateikti neprižadu.
- Bet tai turi kas nors padėti, pagelbėti tyrime, - pašoko Andrė. – Juk niekas niekada netiria po vieną. Gi kiekvienas profesionalus detektyvas turi ir padėjėją, kuris jam padeda susiorientuoti įkalčiuose, pateikia visokias versijas.....
- Aha, tiksliai – turi, - sutiko Vilma. – Tą kvaišelį, kuris visad kuo siaubingiausiai nusišneka ir viską sujaukia.
Andrė vėl be žado prisėdo ant kėdės.
- O ko tu taip vis veržiesi į tuos tyrėjus? – nesuprato Ingrida. – Turbūt, tikrai turi ką slėpti? Kažką įtartino?
Greta atsargiai pasislinko kuo toliau nuo Andrės.
- Na, žinai! – riktelėjo Andrė.
- Ššššš, merginos, tyrimą čia vykdau aš, todėl paprašyčiau visoms kitoms nurimti, nesikišti ir ramiai sau valgyti bei gert, - griežtu tonu paliepė Sonata.
Ir visos jai pakluso – susispietė stalo kampe prie maisto.
- Man reikia išgerti, - pasakė Vilma.
- Imk brendžio, - pasiūlė Greta. – Tikrai padės įtampai numalšint.
- Aha, tiksliai – imk, įpilk ir man, - prisėdo prie jų Jolanta.
- Ne, aš negeriu brendžio, - papurtė galvą Vilma.
- O gaila, - atsiduso Jolanta. – Niekas su manim nenori brendžio išgert...Gaila, nėr Ganos, su ja tai būtume išgėrę.......
Visos sutartinai nuleido savo taures, stalo įrankius ir atsiduso.

Kitame stalo gale liko tik Sonata, Rasa, Andrė ir Ingrida.
- Nu, ir nuo ko tu pradėsi? – nenurimo Andrė.
- Nuo tavo apklausos, - atrėžė Sonata. – Tu gi čia labiausiai nerimsti, vadinasi, tu įtartiniausia.
- Tuoj aš tau ka duosiu įtartiniausią, - pagrąsino Andrė.
- Ir ką padarysi – išvilksi už durų ir paslėpsi tualete? Nebeišeis, užimta jau niša tokio pobūdžio nusikaltimams, - pasišaipė Sonata. – Tiesa, mergos – į tualetą einat po dvi minimum. Maža kas.
- Aš kaip svarbiausia liudininkė išvis ten neisiu, - paskelbė Jūratė. – Bijau, nepasitikiu niekuo.
- A ko čia bijot, - gūžtelėjo pečiais Vilma, atsipjaudama kepsnio gabalą ir susikišdama jį burnon, - tave gali ir čia nunuodyt, ot, pamanykit, kam vargintis tame tūlike, aš tai tik taip daryčiau.....
Jūratė išspjovė atgal į lėkštę salotos lapo dalį.

- Aš pajuokavau, kad Andrė įtartiniausia, - kukliai pastebėjo Ingrida.
- Na, ir humoro jausmas pas tave, - pašiurpo Rasa.
- Todėl, kad įtartiniausia, mano akimis, yra Rasa, - lyg niekur nieko tęsė Ingrida.
- Kąąąąąąąą? – pabandė pašokti iš vietos apstulbusi Rasa, bet kojos jos neklausė.
- Ir kodėl gi? – rimtai susidomėjo Sonata.
- Aha, ir man įdomu – kodėl????? – riktelėjo Rasa.
Andrė atsargiai pasitraukė nuo Rasos su kėde tolėliau ir įdėmiai nužvelgė savo lėkštę.
- Brangioji, klausimus uždavinėju čia aš, - rankos mostu nutildė rasą Sonata. – Taigi, Ingrida – kodėl, tavo subjektyvia nuomone, Rasa? Tu kažką matei?
Rasa pabandė vėl išsižioti, bet jai nieko nepavyko.
- Ne, nieko aš nemačiau, - pasakė Ingrida. – Tiesiog turiu Pastebėjimų. Iš ankstesnių Rasos Ir Ganos santykių. Juk tu pažiūrėk – Rasa dirba netoli Ganos. Gana dažnai užeidavo pas ją į darbą. Daug ką jos aptardavo. Matyt, ji kažką sužinojo apie Rasą ir ta ją nužudė.
- Aha – pasirinkusi būtent šią dieną, be to iš anksto žinojusi, kad dings elektra. Tau neatrodo, kad man ją patogiau būtų buvę nužudyt savo darbovietėje? Jos namie? Prie jos namų patykoti?
- Iš kur man išmanyti žudikų psichologiją? – gūžtelėjo pečiais Ingrida. – Aš tik pastebėjau, šiaip sau čia. Dabar geriau jau eisiu pavalgyti, išalkau kažko.
- Žinai, ir aš eisiu su tavim, - pašoko ir Andrė.
Sonata su Rasa liko nejaukioje tyloje.
- Beje, - nueidama grįžtelėjo Ingrida. – Čia ne tik pastebėjimai. Tikrai žinau, kad aną vasarą būta kažkokios nemalonios Istorijos tarp Rasos ir Ganos.
- O? – kilstelėjo antakius Sonata. – Istorija? Klausau įdėmiai. Ką gi tu veikei aną vasarą?

Tekstas Andrės