KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) IV dalis

Greta linkstančiom kojom prisiartino prie Sonatos su Andre, ir nedrąsiai prisėdo ant kėdės kraštelio.
- Taip, klausau tavęs, - mandagiai pastebėjo.
- Sonata, galima, aš, galima, man, nu galimaaaaa? – suspurdo kėdėje Andrė.
- Gerai, varyk, klausinėk tu, - nusileido Sonata.
- Kodėl tu nužudei Ganą?! – riktelėjo Andrė.
Greta loštelėjo atgal, Sonata užvertė akis į lubas ir atsiduso.
- Žinai ką, Andre, - nutarė ji. – Gal geriau šįsyk aš pakalbėsiu. – O tu užkaisk vandens ir padaryk man arbatos, gerai?
- Gerai, gerai, aš tuoj, - ir Andrė nustraksėjo tolyn.
- Betgi nėr elektros, kaip jinai tau tą arbatinį užkais? – pastebėjo Greta.
- Aš tai žinau, kad nėr, - numojo ranka Sonata, - bet kol jinai susivoks, mes turėsim šiek tiek laiko ramiam pokalbiui.
- Aš nenužudžiau Ganos! – pareiškė Greta. – Išvis nesuprantu, kodėl esu įtariamoji, aš nieko niekam nepadariau, ir visa tai, mano manymu, yra didelis nesusipratimas. Prašyčiau leisti man eiti.
- Na, kai aš nutarsiu, tai ir leisiu, - pareiškė Sonata. – O, jei jau taip esi apstulbus, tai galiu ir paaiškinti, kodėl tu įtariamoji. Kodėl tu visą vakarą spoksojai po stalu ir kodėl nebendravai su Gana? A?!
Greta tankiai sumirkčiojo.
- Nežiūrėjau aš po jokiu stalu, - paneigė ji. – Ko man po tuo stalu?!
- Ir aš nežinau ko, todėl ir klausiu. O, kad tu žiūrėjai, tai yra užfiksuota liudininkų parodymais. Taigi, kartoju klausimą – į ką tu ten žiūrėjai?
- Į ką į ką...., - pasimuistė Greta. – Į kojas aš žiūrėjau.
-O kas kojoms? – Sonata pasilenkė ir atidžiai nužvelgė Gretos kojas. – Normalios kojos.
- Ne kojos, - prunkštelėjo Greta. – Į basutes žiūrėjau. – ir ji kilstelėjo pėdą, pademonstruodama Sonatai savo apavą.
- Oi, kokios fainos! – įvertino Sonata. – O dizainas koks....įdomios tokios...nu, bet, ne, rimtai – labai simpatiškos. Kur pirkai?
- Žinai, radau per išpardavimą, dar ir nuolaida...! Tiesiog fantastiškai pasisekė. Nes buvo likus tik viena pora, ir ėmė staiga pasirodė, kad tai mano dydis. O man su dydžiu amžinai problemos, vis nebūna normalių basučių mano dydžio, tik kažkokios paauglinės. O pirkau, žinok, visai ne Lietuvoje, nes, argi čia įmanoma ką nors surasti už normalią kainą.....
- Tai, aišku, - pritarė Sonata, - kainos čia užkeltos nežmoniškos....Bet tai ir pasirinkimas skurdus koks....
- Aha, liūdesys, - palingavo galvą Greta. – Todėl ir sakau – pasisekė man, kaip aklai vištai grūdą rast. Ir čia, Vilniaus gatvėse tikrai nemačiau nieko panašaus.
- Tai jau tikrai, kad čia ir nesutiksi, jos gi tokios įdomios...Ech, ir aš tokių norėčiau, - atsiduso Sonata. – Na, bet mano dydžio tikrai nebus. Man taip nepasiseka. Tikrai, galėčiau įsimylėt tokią avalynę.....
- Aš, žinok, ir įsimylėjau, - sutiko Greta. – Tokios mielos jos man, tokios fainuolės. O nešiojasi kaip gerai! Nei trina, nei spaudžia, tiesiog kaip ant mano kojos darytos...ir nieko ta Gana nesupranta apie jas, jei taip šnek......, - staiga užsikirto Greta.
- Nagi nagi, - šaltai šyptelėjo Sonata. – Tai kokį ryšį turi Gana su tavo basutėm? Ką jinai joms padarė? Apmindžiojo jas? Todėl tu įsižeidei? Ir todėl tu žiūrėjai po stalu visą vakarą? Ir nebendravai su Gana?
- Ir todėl tu ją nužudei! – paskelbė Andrė išdygdama ties Sonata ir tiesdama jai puodelį. – Va, tavo arbata.
Sonata tylėdama nužvelgė Andrę, paskui įsmeigė žvilgsnį į puodelį.
- Kas čia? – lediniu tonu pasidomėjo.
- Arbata, kas dar, - gūžtelėjo pečiais Andrė. – Prašei gi.
- Tai iš kur tu gavai karšto vandens?
- Oi tiksliai, - pliaukštelėjo sau kakton Andrė. – Aš gi visai pamiršau, kad neįmanoma vandens užplikyti. Bet tai aš ir neplikiau, užpyliau taip iš arbatinio vandens. Ai, nieko, išgersi.....Taigi, Greta, - tu dėl kažkokių basučių....beje, labai žavios basutės. Gaila, kad kulnas per aukštas....Kur pirkai? Kiek kainavo?
- Cit! – riktelėjo Sonata. – Netrukdyk! Na, Greta?
- Ką Greta, ką Greta, - įsižeidė Greta. – Gana šįvakar pasakė, kad labai keistos basutės, kad kiek kvailai atrodo ant kojos. Viskas. Todėl visą vakarą aš ir žiūrinėjau, ar tikrai taip ir yra. Ir nieko ta Gana nesupranta basutėse. Nes jau vien į jas pažiūrėjus, matosi, kad jos skirtos Asmenybei. Ne šyrpotriebas visgi..... Ir, apskritai, aš visada stengiuosi savo apranga bei avalyne išreikšti savo požiūrį į pasaulį, savo mintis, nuotaikas...O rengtis bet kaip, kad tik gražu būtų ne, per banalu man...nes, mano manymu, kiekvienas iš mūsų taip ir informuojam aplinką, Kas Mes Tokie Esam.. , vieni tai daro sąmoningai, kiti nesąmoningai.......Kaip jūs manot, merginos?
Sonata atidžiai apsižiūrėjo savo sijoną, bandydama įspėti, kokią jos nuostatą pasauliui praneša baltos gėlytės mėlyname fone..
Bet Andrė nesileido išmušama iš tyrimo vėžių:
- Todėl tu ją ir nužudei, taip? Iš didelės meilės basutėms? Be to – tu gi sėdėjai šalia. Ką veikei visą vakarą ir ką darei prieš pat užgęstant šviesai?
- Nieko aš neveikiau. Tą patį, ką ir visos. – atrėžė Greta. – Sėdėjau, šnekėjau. Kai tik dingo elektra.....na, prasidėjo tokia mini panika, aš, atrodo, pakilau nuo stalo....kažkas kažkuo mane apipylė....
- Šiandien įžeidė tavo basutes ir apipylė sijoną, suprantu, kad galima taip įsiusti, kad ėmei ir nesukontroliavai savęs...., - palingavo galvą Andrė.
- Gal baik tu...., - susinervinusi pakilo Greta. – Aš su Gana net nesipykau. Ir ne aš, beje, dieną, prie viešbučio, jai riktelėjau „Ne tavo reikalas!“. Tokiu gan griežtu tonu.....
- O kas taip pasakė? – susidomėjo Sonata mostu užčiaupdama Andrę.
- Aušra. Išgirdau netyčia. Stabtelėjau už kampo telefono ištraukt iš rankinės. Jos manęs nematė. Gana kažką pasakė Aušrai, o ta jai atrėžė atgal.

Nespėjus nei Andrei, nei Sonatai sureaguoti, kitame stalo gale pasigirdo isteriškas Daivos Šūksnis:
- Dieve mano! Ji dingo! Jos nebėra! Aš visur jos jau ieškojau!

Tekstas Andrės