KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS (beveik detektyvinė istorija) VIII dalis

Sonata susimąsčiusi gurkštelėjo iš puodelio „arbatos“, ir tuoj pat susiraukusi pastatė ant puoduką ant stalo.

- Žinai, aš liepiau jai ateit vienai, bet kažkodėl ir šita primygtinai prašėsi į apklausą! – paskelbė Andrė, atsiradusi prie stalo.
Kartu su Aušra ir...Vilma.
- O tau ko? – nustebo Sonata. – Nenustygsti vietoje, veržiesi į apklausą?
- Nė velnio! – stoiškai atrėžė Vilma. – Atėjau prisipažinti.
- Kąąąą?! – apstulbo Andrė, netyčia nušluodama nuo stalo vieną kitą lėkštę. – Prisipažinti?! Mergos, girdit – tai Vilma nužudė Ganą!

Anas stalo galas sušurmuliavo itin garsiai.
- Nesąmonė! – prabilo Loreta. – Vilmutė visą laiką sėdėjo šalia manęs. Nieko jinai nenužudė.
- Nebūk durna, neprisipažink, - šūktelėjo Vilmai Greta. – Joks prisipažinimas negalioja, kai yra išgaunamas tokiomis aplinkybėmis. Tau reik advokato.
- Aš galiu! – oriai pareiškė Rasa.
- Ne, nu, kodėl tu? – pasipiktino Greta. – Ir aš gal norėčiau????
- Gal baigsit tuos policinius žaidimus?! – supyko Daiva. – Nėr čia ko daugiau aiškintis – Vilma nužudė Ganą, dabar telieka išsiaiškinti kur mano samtis, o šitam jokie ten advokatai nereikalingi. Taškas!
- Cit! – riktelėjo Sonata. – Kol kas joks advokatas nereikalingas. Būkit malonios, patylėkit, o aš jau išsiaiškinsiu viską.

Merginos, kad ir be didelio entuziazmo, visos sutiko su Sonatos paliepimu.

- Taigi, Vilmute, dėl ko nori prisipažinti? – pasiteiravo Sonata.
- Tai ne ji viena nori prisipažinti, aš – irgi, - atsakė Aušra.
- Ir tu??? – vėl pašoko Andrė. – Mergos, girdit, dar ir Aušra.....!
- Ša, tu! – sušnypštė Sonata ir timptelėjusi už sijono krašo, pasodino Andrę. – Nekelk panikos. Duok pašnekėt pirma.
- Tai ką čia šnekėt, viskas gi aišku – jos abi susimokė ir nužudė Ganą. Po to paėmė Daivos samtį...ne – prieš tai paėmė Daivos samtį....ne, jos iš anksto nužiūrėjo samtį...ne...Kam, po galais, jums buvo reikalingas tas samtis? – sutriko Andrė.
- Sriubai virt, - atšovė Aušra. – Gal galima išklausyti ir mūsų versiją?
- Teisingą ir realią, - pabrėžė Vilma.
- Nu? – nepatikliai sukluso Andrė.
- Mes Ganos nežudėm, - choru pasisakė Aušra su Vilma.
- Nu čia dabar kas???? – apstulbo Andrė. – O tai kodėl sakėt, kad jūs nužudėt?
- Šitaip sakė ne jos, o tu, - sausai pastebėjo Sonata.
- Galų gale sveiko proto krislas šiąnakt, - lengviau atsiduso Vilma. – Taigi, kaip minėjom Ganos mes nežudėm. O prisipažint norėtumėm apie tai, kad šįryt prie viešbučio truputį apsipykom su ja....Na, taip, visai draugiškai.
- O prisipažįstam todėl, kad kas nors nugirdęs vos vieną kitą frazės nuotrupą nepadarytų nenormalių išvadų, tad geriau mes pačios papasakosim kaip viskas buvo.... – paantrino jai Aušra.
- Pala pala, - susimąstė Sonata. – Tai ir tu, Vilma, ten buvai? Kai Aušra pasakė, kad tai kažkas ne Ganos reikalas? Ir tu su ja šnekėjai?
-Aha, kaip matau, kažkas visgi ne tik nugirdo, bet dar ir išvadas pasidarė, - konstatavo Aušra.
- Įdomu kas? – smalsiai apsižvalgė Vilma. – Kuri stovėjo už kampo? Kuri mus įskundė?
- Šita informacija konfidenciali ir mes jos jums neatskleisim, - papurtė galvą Sonata.
- Šitam reikalui jūs galėsit vykdyt savo tyrimą, kai mes pabaigsim savąjį, - nusišaipė Andrė.
- Tik jau be tamstos pagalbos, - atkirto Vilma.
- Taigi, gal vieną kartą ir visiems laikams baigiam eskaluoti šitą klausimą, - pasiūlė Aušra. – Vadinasi, buvo taip – ėjom mes trise, aš, Gana ir Vilma. Aš pasakiau kažką, kad esu neišsimiegojusi, Gana atsakė, kad reikia mažiau dirbt, aš pasakiau, kad dirbt mažiau neįmanoma, tada jinai pasakė, kad nemoku susitvarkyt su savo darbu ir čia mano problema, tada aš ir pasakiau, kad tai ne jos reikalas...
- O tada aš įsiterpiau ir pasakiau, kad Gana nieko neišmano apie atsidavimą darbui, meilę jam, savirealizaciją darbe ir panašiai, - pratęsė Vilma. – Viskas.
- Kaip – viskas? Negi Gana jums nieko nebepasakė? – nepatikėjo Sonata.
- Ai, gal ir pasakė, bet staiga tema nukrypo į kates, tai ir pamiršom apie darbus, vistik išeiginės gi galų gale...., - paaiškino Aušra.
- O kodėl jinai nukrypo į kates? – nepatikliai sužiuro Sonata.
- Naaaaaa......, - nutęsė Vilma. – Turbūt, todėl, kad aš pasakiau, jog Gana nesupras mūsų meilės darbui, taip, kaip aš nesuprantu jų abiejų meilės katėms.
- Ir tada mes su Gana užsipuolėm Vilmą, - maloniai paaiškino Aušra.
- Gaila, bet – įtikėtina...., - atsiduso Andrė. – Tai, vadinasi, jūs Ganos nenužudėt?
- Ne, gaila, bet ne mes šitai padarėm, - gūžtelėjo pečiais Aušra.
- Tai mes jau einam, ania? – pakilo Vilma.
- Nu, turbūt....., - vėl atsiduso Andrė.
- Stop! – šūktelėjo Sonata ir visos jos pašnekovės sustingo savo vietose. – Jūs gi nepasakėt „mes nenužudėm Ganos“, jūs pasakėt „ne mes nužudėm Ganą“
- Ir koks skirtumas? – nesuprato Andrė. – Formuluotė skirtinga, bet reikšmė ta pati – ne jos kaltos dėl Ganos.
- O tu protingesnė nei atrodai, - kreipėsi Aušra į Sonatą.
- Žinau, - nesiginčijo Sonata. – Taigi, ką tu įtari ir kodėl?
- Žinai, nenorėjau sakyti ir nebūčiau sakiusi...Bet, jei jau šneka apie kates...., - šyptelėjo Aušra.
- Oi, tik nesakyk, kad aš nužudžiau Ganą dėl kažkokių kniaukiančių, besišeriančių padarų! – įsižeidė Vilma.
- O apie tave niekas nieko ir nekalbės, - nuramino ją Aušra. – Ganą nužudė Ingrida. Šššššš, Andre, tik nerėk.
Vilma su Andre taip ir liko stovėt išsižiojusios.
- Kodėl taip manai? – pasidomėjo Sonata.
- O šitai jau jūs pačios ir išsiaiškinkit, aš neįpareigota pasidalint savo versijom, aš čia ne tyrėja, - atšovė Aušra. – Aš dalinuosi tik faktais – Ingrida turėjo ko pykti ant Ganos. Ir šitai man pasakė pati Gana. Po to, kai Vilma nuėjo nuo mūsų, o mes tebetęsėm diskusiją apie kates..... Viskas, Vilmute, einam.

Kai Aušra su Vilma nutolo, Andrė atsisuko į Sonatą.
- Tai ką – tyrimas baigtas? O gaila vistik....
- Ne, niekas nebaigta, kol nepasišnekėsime su Ingrida, - nesutiko Sonata.

Tekstas Andrės