Atmintinė troleibuso keleiviui

Taip, aš jau ne vienerius metus važinėju viešuoju transportu ir tuo didžiuojuosi. Didžiuojuosi ne todėl, kad juo važinėju, bet todėl, kad juo važinėdama sugebu išlikti. Nes viešasis transportas yra užtektinai specifinė vieta, kurioje galioja savos taisyklės, savi dėsniai, sava publika. Norint su minimaliausiais nuostoliais iš taško A nuvykti į tašką B viešuoju transportu, nepakenktų šį bei tą apie jį žinoti iš anksto.

Tad pateikiu rekomendacijas statistiniam viešojo transporto naudotojui, kuris, galbūt, ne taip dažnai ir įkelia koją į troleibusą.

1. Atėję į stotelę, prisiminkite, kad visi visų maršrutų troleibusai į stotelę atvažiuoja tuo pat metu. Tad, jei nespėjote į vieną, galite būti ramus – nespėjote į nei vieną. Nes troleibusų grafikai sudaryti žmogaus, kurio labai įdomi logika, ir keleivius jis įsivaizduoja vieningu būriu atžygiuojant į stotelę tuo pačiu laiku.

2. Jeigu jums nenusišypsojo laimė, ir neteko atsisėsti, nepamirškite įsikibti į turėklą dantimis ir nagais, o bet kokį poreikį judėti nuslopinkite jo užuomazgoje. Net, jei jums reikia jau išlipti, tai darykite nei sekundei nepaleisdamas turėklų. Nes troleibusų vairuotojai irgi labai specifinė publika – jie jaučia visišką kūrybinį pasitenkinimą kratydami savo keleivius kiek leidžia vairavimo sąlygos ir bebyranti transporto priemonė.

3. Jei apskaičiuojate laiką kiek jums truks pasiekti tašką B, tą laiką būtinai padvigubinkite. Nes troleibuso vairuotojai (su retomis išimtimis) stabdyti prie šviesoforo ima jau tada, kai tas šviesoforas dar yra už kokio poros šimtų šviesmečių.

4. Niekada nesėskite į laisvas vietas troleibuso gale. Nebent aplink jus sėdi visai neįtartinai atrodanti nevyriškos lyties publika. Jei vis dėlto atsisėdote gale, įvairaus laipsnio rizikos (nuo kvėpavimo į veidą vakarykščiu pilstuku ar šio ryto česnakine dešra iki netyčinio smūgio kakton iš šalia santykius besiaiškinančių asmenų, taip pat negalima atmesti galimybės sudalyvauti primygtiniame kokio sektanto monologe) galite išvengti apsimetę kad jūsų nėra. Metodas sunkus, bet dauguma keleivių jį puikai įvaldę.

5. Taip pat niekada nesėskite į dvivietę tuščią sėdynę. Nes niekada negalite žinoti, koks asocialus, apsinarkošinęs, neprognozuotinas asmuo, atsisės šalia. Jei dvivietėje sėdynėje sėdi neįtartinos išvaizdos nevyriškos lyties asmuo, sėstis – galima. Šiam asmeniui išlipus, rekomenduotina išlipti taip pat. Arba – atsistoti. Nes – žr. 5-o punkto pradžią.

6. Kiek įmanoma šalinkitės triukšmingos kompanijos, kokio amžiaus ji bebūtų. Nes visada išlieka tikimybė, kad minėtoji kompanija gali įtraukti į ją ir jus, tik – kaip pasilinksminimo objektą.

7. Venkite šnekėti garsiai telefonu. Išskyrus tuos atvejus, kai puikiai įsivaizduojate, kaip nuobodu stovėti kamščiuose ar vos slenkant troleibusui, ir norite paįvairinti keleivių rutiną.

8. Įlipus vaikui su didele kuprine ar vaikui be jokios kuprinės, venkite stovėti jo kojų pasiekiamumo zonoje. Nes jūsų kojos – ne vaikų reikalas.

9. Įlipus kontrolei ir jums neturint talonėlio, nerekomenduotina garsiai piktintis bei tyčiotis iš tų sunkiai, bet su tikru nuoširdžiu pasišventimu dirbančių moterų. Nebent esate ekstremalių pojūčių mėgėjas ir norite išgirsti bešališką nuomonę apie savo vidinius bei išorinius trūkumus. Ir nepamirškite – anot kontrolierių (na greičiausiai jie irgi gauna nurodymą iš viršaus) – kiekvienas bomžas Vilniuje automatiškai įgyja teisę naudotis viešuoju transportu nemokamai, taipogi naudoti viešąjį transportą savo reikmėms, pvz. - intymios higienos susitvarkymui. Tad piktintis, ar bandyti išmesti bomžą iš troleibuso yra Griežtai Draudžiama.

10. Jei esate pavargęs po darbo, venkite sėstis, stotis netoli tėvų su mažais vaikais. Nes nežinia ar ilgai jūsų nervų sistema gali atlaikyti kūdikio staugimą, vaiko zyzimą ar pusvalandžio trukmės vaikučio dainavimą, kai dainoje paprastai skamba vienintelis skiemuo – da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da da. Nebent jūs vertinate egzotišką muziką.

11. Nebandykite įsikišti į niekieno garsų ir necenzūrinį pokalbį. Nebent patys norėtumėte jame sudalyvauti ir pokalbį pratęsti išlipus, erdvesnėje vietoje.

P.S Gerbiamieji keleiviai, nepamirškite pasižymėti talonų, būkite paslaugūs ir dėmesingi vieni kitiems.

(ak, kurgi dingo tie šaunūs vaikystės laikai, kai, neužleidęs vietos pagyvenusiai tetai, paauglys būdavo darniai aprėktas viso važiuojančiojo kolektyvo, kampe snūduriuojantis girtuoklis, paskutinėje stotelėje taip pat darniai išnešamas ir padedamas ant suoliuko, o besišakojantis girtuoklis, nelaukiant paskutinės stotelės, jėga pašalinamas iš važiuojančiojo kolektyvo?....)

Tekstas- Andrės, nuotraukos- Sonatos

Read more...

Pagiriamasis žodis mylimam prekybos centrui

Kiekvienas mūsų turi „savo“ MYLIMĄ PREKYBOS CENTRĄ (toliau MPC). Prie namų ar prie darbo. Ir reta mūsų diena apsieina be vizito į ją.

Pamenu laikus, kai mano rajone pastatė pirmą didelį MPC vietoj labai didelės baldų parduotuvės. Vyras perspėjo mane, kad viena neičiau, nes galiu pasiklysti.  Dabar gi tas prisiminimas kelia tokį pat juoką, kokį mano vaikams sukelia suvokimas, kad jų tėvai praleido savo paauglystę, jaunystę be mobilaus telefono. Šiais laikais, kupinais Hyper-, Mega-, Super- dydžių MPC, niekas nebesibaimina, jog gali ten pasiklysti. Niekas nebepasiklysta nei klaidžiuose, dideliuose MPC, nei analogiškuose jų požeminiuose garažuose (na, mes su Sonata pasiklydom, bet tik vieną kartą, tad šitai, manau, nesiskaito).



Dabar kiekvienas kaimelis, kiekvienas miestelis, kiekvienas bažnytkaimis (net nekalbu apie kiekvieną miesto rajoną turi turėti „savo“ MPC arba net kelis skirtingus).

Ir, jei tavo miestelyje nėr MPC, tai reiškia, kad tavo miestelis neegzistuoja visai, nepaisant to, ką skelbia kažkokie žemėlapiūkščiai.

Kai pagalvoju, kad MPC užima šitiek mūsų laiko ir visai nulį minčių, manau reikėtų kažką gražaus ir gero pasakyti jo adresu.

Taigi - įkvepiam, pripildom plaučius ir sielą dėkingumo, ir startuojam:

-AČIŪ MPC už tai, kad tuo metu, kai jie tik atsirado mums visiems įrodė, jog parduotuvėje galima ir nestovėti eilėje prie kasos (tada kasų buvo daug ir visos veikiančios apskritą parą).


-AČIŪ MPC už tai, kad šokiravo ir kai kuriuos vis dar laiko giliam šoke, tuo faktu, jog kasininkės sveikinasi.

-AČIŪ MPC už tai, kad taip nupigino ir nuvalkiojo tą pasisveikinimą , jog dabar niekam nebesinori į jį reaguoti. Nes tekstas toli gražu neatitinka veido išraiškos.

-AČIŪ MPC už tas veido išraiškas- Pirkėjų ir Pardavėjų.

-AČIŪ MPC už tai, kad suteikė teisę didesnei daliai tautos niekinti vieną profesiją ir jaustis bent trim galvom aukštesniais už visus jo darbuotojus.

-AČIŪ MPC už tai, kad jo darbuotojai taip išdresiruoti, jog dar nedavė į snukį nei vienam arogantiškam gyvuliui, kurių į dieną pasitaiko ne vienas ir ne du egzemplioriai . Nors bandymų duoti į snukį, buvo, pati mačiau.

-AČIŪ MPC už neįkainojamą indėlį į lietuvių tautosaką. Tie šiuolaikiniai mitai, legendos apie laistymo žarna plaunamas mišraines, apie Tikrąją mišrainių sudėtį, apie nakčiai išjungiamus šaldytuvus.....

-AČIŪ MPC už tai, kad kai kuriose parduotuvėse vasaromis neveikia kondicionierius. Tada, stovint prie kasos eilėje, galima stebėti kaip gražiai akyse lydosi visi šokoladukai sudėti prie kasos.

-AČIŪ MPC už žodžio AKCIJA įvedimą į šnekamąją lietuvių kalbą ir įvairių prasmių jam suteikimą

-AČIŪ MPC už tai, kad vėl įvedė į mūsų būtį bei buitį eiles prie kasų.

-AČIŪ MPC už tai, kad tose eilėse galima sutikti įvairiausių socialinių sluoksnių žmonių, išgirsti ir pamatyti įvairiausių istorijų, nusiklausyti įdomiausių pokalbių, na, ir šiaip – visai turiningai praleisti paskutines pietų pertraukos minutes.

-AČIŪ MPC asmeniškai nuo manęs, už tai, kad kas antrą kartą, priartėjus mano eilei, kasininkė pašoka ir nubėga į antrą aukštą tikrinti kažkokio šluotkočio kainos, kurios nerodo skeneris.

-AČIŪ MPC už tai, kad apšvietė mus, nes mes anksčiau nė neįsivaizdavom kas yra litis ir dar kai kurie egzotiniai vaisiai.

-Atskiras AČIŪ MPC už jos nemaistinę produkciją. Pagamintą broliškiausioje Kinijos Respublikoje.

Mano padėkos srautas jau kaip ir senka, tad perleidžiu estafetę kitiems norintiems.

Galvojat, pabaigoje turi būti apgailestaujantis šūksnis apie tai, kada mums kas pasakys AČIŪ?

Nė velnio.

Jie gi jau pasakė.

Netikit?

Tai pažiūrėkit į savo pinigines. Na, į tą skyrelį, kur laikote visokias korteles

Tekstas - Andrės

Nuotraukos - iš double expo projekto. Fotografavo Sonata ir Ieva

Read more...

Statistinės pasakos statistinėmis akimis

Tikrai nesiruošiu analizuoti pasakų Bėgančios su vilkais stiliumi, ieškoti jose slaptos seksualinės, feministinės, mentalinės, pagoniškos ar kokios kitos kvintesencijos.

Noriu pažvelgt į pasakas paprastomis, jų vartotojo akimis. Tiesa, jų vartotojai dažniausiai yra vaikai, betgi jas analizuoja neabejotinai suaugę žmonės.

1. Raudonkepuraitė. 

Kur žiūrėjo visos vaikų teisių tarnybos, kai mama išleido vieną vaiką į mišką?

O ką, leiskite paklausti, tuo metu veikė pati mama?

Ėjo į darbą fabrike?

Ar tiesiog smagiai leido laiką numesdama savo apkvakusios motinos priežiūrą mažametei dukrai?

Kur žiūrėjo visos socialinės tarnybos palikdamos vienui vieną sergančią senyvo amžiaus moteriškę sukiužusioje troboje netoli miško, be jokios socialinės pagalbos ir priežiūros? Dar gerai, kad ten atėjo tik vilkas. O, jei būtų atėję kokie aferistai išviliot varganos pensijos, kurios neužtenka net vaistams?

Kur žiūrėjo gyvūnų globos organizacijų nariai, kai buvo pjaunamas dar gyvo vilko pilvas? Ne humaniškiau būtų buvę jį prieš tai užmigdyti?

2. Auksinė žuvelė

Na, įkyrėjo jai tas senis, įkyrėjo, pristojo, ramiai plaukiot nedavė. Bet senis vis tik jai išgelbėjo gyvybę, tad kodėl ji negalėjo išgelbėti senio nuo senės terorizmo? Ar pagalvojo ta žuvpalaikė, kas bus seniui, kai jis grįš namo, o ten jį pasitiks senė, prie suskilusios geldos, ir aiškiai žinodama ką dėl to kaltint? Galbūt, tai buvo paskutinė diena senio gyvenime, o ta žuvis net nesiteikė išgelbėti savo gelbėtojo. Daug laimingesni senis su sene būtų buvę, jei būtų suvartoję tą gyvulį vakarienei pačią pirmą jos pagavimo dieną.

3. Batuotas katinas

Šuniška katino ištikimybė visiškam lepšiui šeimininkui. Geriau būtų iškart nuėjęs pas Šreką, ten bent jau jaustųsi teisingai įvertintas.

4. Eglė žalčių karalienė

Net nereikia ieškoti paslėptos prasmės, nes ji akivaizdi. Pasaka demonstruoja išankstinę lietuvių tautos vyrų neapykantą lietuvių tautos moterims, ištekėjusioms už užsieniečių. Kurie nepasibodėjo kerštui pasirinkt niekuo dėtų vaikų (kas dar kartą liudija, kad į vaikų interesus mūsuose atsižvelgiama mažiausiai, nes tokios jau, matote, susiklostė tradicijos iš seno). Analogiškai ne per didžiausio protelio Eglė irgi nematė reikalo parodyti dėmesį ar meilę vaikams – nuteisė juos kaip suaugusius ir pavertė medžiais. Jeigu jau pačiai jai užsinorėjo įsikast į žemę, tai kodėl nepamąstė, ar gera šitokia baigtis jos nepilnamečiams vaikams? Kodėl nekeršijo broliams, kurie ir buvo žmogžudystės organizatoriai? Ne, čia nori, nenori, prisiminsi feminizmą.... Eglė bijojo savo brolių, jie gi – diedai, stiprūs, ir ją primušti gali. Savo diedo, galinčio ją apginti, ji nebeturėjo. O atkeršyti poreikis buvo. Tai jinai ir atkeršijo tiems, kas pasitaikė po ranka. Vietoj to, kad būtų geriau vaikus žiūrėjus, o ne nutrenkus juos abejotinos psichinės sveikatos dėdžių globon, kai pačiai norėjosi prasilakstyt be papildomų rūpesčių. Tipiška. Tradiciška. Nūdieniška.

5. Undinėlė

Blondinė su žuvies smegenimis – na, ko dar iš jos tikėtis? Dėsninga.

6. Mergaitė su degtukais.

Visada klaikau nuo šitos pasakos. Toks a la S. Kingas adaptuotas mažiesiems. Kas dar klaikiau, tai faktas, jog ši pasaka įtraukta į kalėdinės tematikos literatūros vadovėlį pradinukams. Niekaip nesuprantu – na, kodėl kodėl kodėl kodėl kodėl?????!

Kad vaikus apimtų pakili kalėdinė nuotaika?

Kad jie suvoktų, jog būna ir liūdnesnių Kalėdų?

Kad jie suvoktų koks pasaulis žiaurus net mažiausiems?

Tikrai, Kalėdos yra pats tas metas šitam suvokimui.

Tai tiek pat absurdiška, lyg Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja prieš sutuokdama jaunavedžius, imtų jiems ir paskaitytų Žemaitės „Marčią“. O ką – Vingių Jonas užtektinai šiuolaikinis reiškinys. Kažkodėl šitaip literatūriškai tyčiotis iš suaugusiųjų negalima, o iš pradinukų – prašom.

7. Dvylika mėnesių

Na, čia ta pasaka, kur pamotė išvarė podukrą paskutinę metų dieną į mišką žibučių. Sutiko ji miške dvyliką mėnesių, gavo žibučių, parėjo namo.

Su pasaka lyg ir viskas tvarkoj.

Tik vis pagaunu save galvojant – ech, būčiau aš jos vietoj....

Suspardyčiau kovą ir balandį – už pastovų, nuolatinį, nepakenčiamą vėlavimą.

Apspjaučiau birželį, liepą ir rugpjūtį už tai, kad dažniausiai ateina ne tik pavėlavę, ne tik išeina per anksti, bet dar ir atlieka savo pareigas kažkaip atmestinai, būdami tokie kažkokie išvėsę, apsnūdę....

Užsimočiau gruodžio pusėn – kam per anksti ateina. Kartais – net spaliui nespėjus išeit.

Kol kas tiek mano interpretacijų. Gal jūs turit ką pasakyti pasakų veikėjams?


Tekstas- Andrės, foto - Sonatos.

Read more...

Žaidžiame boulingą

Read more...

Etiketės

Jeigu esi blogeris, esi grafomanas.

Jeigu esi rašytojas, privalai turėti filologinį išsilavinimą (pageidautinas minimumas – būti apsigynusiam disertaciją filologine tematika), kitaip tavo rašymas yra niekinis.

Jeigu esi vairuojanti blondinė – nemoki vairuot ir esi kvaila.

Jeigu dirbi valstybinėje įstaigoje – neveiki nieko, ir tik gadini mokesčių mokėtojų pinigus.

Jeigu turi kūdikį – gražiausia jo vieta ir mylimiausia tema – jo užpakalis su visom jo funkcijom.

Jeigu dirbi Maximos kasoje – esi vargšė, kvaila, neprotaujanti, nesimokiusi višta.

Jeigu esi skustagalvis – esi potencialus banditas.

Jeigu esi pensininkas –tau nėra reikalo naudotis viešuoju transportu piko valandom.

Jeigu esi ištekėjusi už užsienio piliečio, jis būtinai bus musulmonas, kuris tave muš, lieps vyniotis į palapinę ir taip išeiti į miestą, paskui atims vaikus, o tave išmes į gatvę.

Jeigu gyveni užsienyje – būtinai plauni indus, valai užpakalius, maitiniesi liekanomis, mokykloje nesimokei, Lietuvoje Puikiai Apmokamo darbo neradai, nes esi „lūūūzeris“.

Tai ir ne tik tai, mielieji, yra tik etiketės, kurias mes/jūs labai lengvai prikabiname kiekvienam žmogui, kiekvienam jo poelgiui, jo socialinei padėčiai, jo hobiams, jo darbovietei, jo draugų, artimųjų ratui bei gyvenamajai vietai.

Kokio velnio mes/jūs tas etiketes kabinam?

Turbūt, dėl to, kad jaustis patogiau? Juk prikabinus etiketes, sudėliojus viską į lentynėles, pasaulis staiga ima atrodyti kontroliuojamas ir tvarkingas. Na, o poreikis kontroliuoti kiekvieną situaciją, imtinai su visu pasauliu, tik rodo asmens nepasitikėjimą savimi bei jo nepilnavertiškumą.

Tai ar daug mumyse to nepasitikėjimo?

Sakyčiau, - gan daug, ir priežastys – socialinės, mentalinės, ekonominės ir, galbūt, klimatinės. Jų nenagrinėsiu.

Tiesiog, imkim ir pabandykim, prieš padėdami žmogų su jo gyvenimiška statistika, į lentynėlę, ir pagalvokim. O kas, jeigu:

Žmogus, dirbantis geležinkeliečiu – nėra rusakalbis, nėra alkoholikas, nemuša žmonos ir vaikų, vakarais skaito Da Vinčo kodą, savaitgaliais mėgsta fotografuoti saulėtekius Leica fotoaparatu.

Blondinė įvažiavusi jums į „užpakalį“ – istorijos mokslų daktarė, kurią apakino saulė, ir ji pati žino, koks tai kvailas pasiteisinimas?

Gatve einantis reperių būrelis – nieko dar nenužudė, ir, apskritai, yra klasės pirmūnai?

Mergina, vedžiojanti jorką – nėra kvaila fyfa, o jorkas – nėra kvailas graužikas.

Asmuo kas rytą praveriantis valstybinės įstaigėlės duris – ten dirba. Darbus. O ne vien geria kavą, laksto parūkyt ir plepa su kolegom. Tiesa, - nebūtinai jis Uždirba.

Lietuvis gyvenantis Anglijoje – dirba valstybinėje įstaigoje, Uždirba ir nejaučia neapykantos likusiems lietuviams.

Skustagalvis, lekiantis su BMW, visa gerkle plyšaujant Russkoje Radio – turintis filologinį išsilavinimą ir renkantis medžiagą disertacijai, bet nerašantis ir niekada nerašysiantis knygų.

Seimo narys......Ak, ne, šitiems niekadėjams etiketę palikim, vis tiek – visi jie ten tokie.....

Sakot, jie – išimtis iš taisyklės?

O, jei tų išimčių beveik 50 procentų?

Tokiu atveju tos etiketės ir jų kabinimas –niekinis veiksmas.

Būtų gerai, kad kiekvienas etikečių kabinėtojas prieš ją užkabindamas imtų ir pamąstytų apie alternatyvas.

Nes mes, žinote, galim imti ir pakalbėti, kas ir koks būna potencialus etikečių kabinėtojas.

Tai žmogus, kuris........

Read more...

Beveik pavasarinis pajūrys

Read more...

Pavasaris

Visi mėgsta pavasarį.

Aš irgi mėgstu.

Visi žino, kad jis niekada neateina lygiai kovo 1-ąją, visi su tuo sutinka, visi pasiryžę laukti jo toliau, ištikimai ir kantriai. Nes visi maždaug nutuokia kokioje klimatinėje zonoje mes gyvenam, ir visi puikiai žino frazę apie mūsų šalies pavadinimą, kuris ir įtakoja kritulių gausumą virš/ant? mūsų teritorijos.

Aš irgi visa tai žinau.

Todėl kantriai tyliu ir nesiskundžiu nepavasariu (šitą nesezoną žino ir įvardija ne visi, bet jis yra. Yra ir nevasara ir nežiema. Nežiemą aš kažkodėl myliu. Kažkodėl....Na, nekelia ji man jokio kūrybinio polėkio bei noro prasibėgt žeme kojom jos neliečiant, tačiau ji man mielesnė, nei ta stichinė nelaimė, kuri buvo šįmet gruodžio-vasario mėnesiais. Bet ne apie tai kalba. ) tol, kol kalendorinis pavasaris neįsivyrauja visu savo pajėgumu, o tie niekšai, kurie už jį atsakingi (sinoptikai), su ironiška šypsena nepraneša, kad jokios šilumos dar nelauktumėme.

Gerai, mes jos nelaukiam, bet gal galima bent kritulių kiekį sumažinti???? Šiandien susimąsčiau, ir pabandžiau iš atminties gelmių ištraukt sampratą, prisiminimus apie tai, koks pavasaris būna realybėj...tiksliau, - koks jis turėtų būti...Betgi, nepaneigsim, jis toks gi kažkada ir būdavo.....Nu – tikrai....

Žodžiu, pavasaris nebūtinai prasidėdavo iš karto karščiais. Ne, ne, nekelkim jam nerealių reikalavimų.

Bet jis prasidėdavo saule.

Tokia, kuri priversdavo ištraukti iš stalčių, rankinių ir kitų žieminių slėptuvių akinius nuo saulės, plonas pirštines, plonus šalikėlius, ir, aišku, sijonukus.

Pavasaris būdavo toks, kad visokių parskridusių čirvirvukų čiulbėjimas versdavo jiems pritarti, aukštai užvertus galvą į dangų (atsargiai su tuo užvertimu, na, dėl viso pikto...)

Pavasaris būdavo toks, kad staiga, vieną dieną, grįžus namo, ėmei ir netyčia apsižiūrėdavai, kad – ups, jau šildymas išjungtas...Ir neaišku kada, gal vakar, gal prieš savaitę, betgi – jokio skirtumo, tik sveikintinas reiškinys.

Jeigu lydavo (neneikim šito fakto – čia lyja per kiekvieną sezoną), tai po lietaus per balas prasibėgėdavo laimingų kūdikių pulkelis, ir po lietaus dar skaisčiau sušvisdavo saulė.

Na, bet čia faktai ir prisiminimai iš senovės, iš tų laikų, kai žolė būdavo žalesnė.

Grįžkim į realybę.

Aš labai ilgai kentėjau ir nesiskundžiau nepavasariu, bet šiandien kantrybė išseko.

O ji išseko po to, kai atėjau į darbą šlaputukėm kojom (taip, reikėjo nusipirkt guminius, betgi naiviai tikėjausi, kad jų ilgam neprireiks ir aš kaip nors išsiversiu be jų), šlapiausiomis pirštinėm, šlapia puse striukės (irgi dalykas, vertas išsamesnių tyrimų – kodėl, einant per lietų, su lietsargiu, vis tiek viena kūno pusė lieka šlapia??? Prašom atkreipti dėmesį, kad lietsargis normalaus dydžio, ne vaikiškas koks).

Troleibuse stumdėsi minia varvančių žmonių, jų lietsargiai tylia, oria srovele tekėjo į mano batus, mano kelnėm (kokie sijonai nepavasarį? !), lygiai taip pat elgėsi ir mano lietsargis. Kai kurie žmonės smirdėjo drėgnais pseudoodiniais rūbais.

Maža to, - kai visa sušlapus, sušalus pasiekiau darbą, su tylia viltim sušilti ten, manęs laukė dar vienas nepavasario siurprizas – atjungtas šildymas. Kabinetas dvelkė švelnia drėgme, pro kiaurą stogą (kurio negalima taisyti iki pavasario, o kadangi pavasario nėr, tai stogas ir toliau kiauras) tyliai ir jaukiai šnarėjo lietaus lašai, už lango nesigirdėjo ir nesimatė nei vieno čirvirvuko, į saulę mes, vilniečiai, jau sureaguotume kaip vampyrai, nes esam atpratę nuo šito reiškinio, jis mums jau, galbūt, pakenks.....

Ir tokiom sąlygom, šlapiom kojom, susivyniojus į šlapią striukę, kažkur nutrenkus šlapią skėtį, pamažu prarasdama balsą ir atrasdama slogą su kosuliu, aš ilgesingai žiūriu pro langą, ir vis labiau imu tikėt, kad tą, Teisingąjį, Pavasarį aš tiesiog išsigalvojau.

Arba pamačiau televizoriuje.

Nes čia jo tiesiog negali būti.

Tekstas- Andrės, fotografijos- Sonatos

Read more...