KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) III dalis

Andrei ir Ingridai nutolus nuo stalo, Sonata pasisuko į Rasą.
- Taigi, pradedam, - paskelbė ji. – Kas įvyko aną vasarą? Ką tu padarei?
Rasa susigūžė.
- Nieko aš nepadariau, - nejaukiau burbtelėjo.
- Gi jau įrodytas faktas, kad padarei, - mostelėjo ranka Sonata. – Tad, būk gera, negaišink mano laiko ir pradėk pasakoti.
- Na, gerai, gerai, - nenoromis sutiko Rasa ir tęsė:
- Na, tu žinai, kad Gana dažnai ateidavo pas mane į darbą. Na, ir visi ją ten pastebėjo, žinojo, bendraudavo. Ir praleisdavo ji ten daug laiko.....Na, ir sykį įvyko įvykis....

Kitame stalo gale merginos pašnibždomis aptarinėjo Rasos, kaip galimos žudikės, statusą.
- Tu manai jinai galėjo nužudyti Ganą? – sumirksėjo akim Jolanta.
- Gali gali, - paskubomis apsidairiusi pastebėjo Daiva. – Matei kokios jos akys?
- Kokios tos akys? – nesuprato Aušra.
- Didelės ir nekaltos, - paaiškino Daiva. – Žudikiškos, tikrai......
- Oi, o dar, turbūt, jos rudos, - garsiai pasvarstė Helena. – Žinot, sako, kad rudakiai labai gerai meluot moka.....
Visos merginos įdėmiai nužvelgė viena kitos akis, kurių spalva žvakių tamsoje nelabai ir buvo matoma..
Loreta patylom nusisuko ir stipriai užsimerkė. Dėl visa ko.....

- Na, tada buvos labai tuščiai diena, nei pirkėjų, nei šiaip užklydėlių, - tęsė Rasa. – Ir kaip tik atvežė mums naujų prekių. Na, mes su kolege ir nutarėm jas pasimatuoti......
- Vyriškus kostiumus? – pasitikslino Sonata. – Jūs nutarėt pasimatuoti vyriškus rūbus????
- Sakiau gi buvo tuščia, nebuvo kas veikt, - suirzo Rasa. – Na, ir tie kostiumai įdomūs tokie buvo..... Tai besimatuodama ir visai netyčia suplėšiau vieną švarką. Na, jis per siūles išsižiojo. Ką aš žinau kodėl, brokas matyt buvo.....
- Dydis, turbūt, ne tavo, - susimąstė Sonata.
- Viskas gerai ten su tuo dydžiu, - vėl susinervino Rasa. – Tiesiog mano nugara, matai, yra tokia nestandartinė. Na, ilga tokia, ne vyriška gi....
- Ir kas toliau? – palinko į Rasą Sonata.
- Mes būtume greitai ir sutvarkę viską, - atsiduso Rasa. – Bet tuo momentu kaip tyčia atvažiavo šefas, bjaurybė. Ir pamatė mane su tuo švarku rankoje. Na ir aš.....aš.....man labai nejauku šitai prisipažint.....Na, žodžiu, aš ir pasakiau, kad čia Gana, ta mano draugė, suplėšė jį, kai matavosi....
- O šefui nekilo klausimų, kodėl tavo pažįstama matavosi vyrišką švarką? – nustebo Sonata.
- Ai, ne, jis ne toks jau ir protingas, - paneigė Rasa.
- Kas buvo toliau?
- Na, o toliau...Kai kitą sykį Gana atėjo, šefas, zaraza, irgi buvo čia. Jis Ganai ir mestelėjo, kad „kitą sykį, ponia, pasirinkite tinkamo dydžio drabužius“
- O ką Gana?
Rasa pasimuistė ant kėdės.
- Naaaaa.....ji nesuprato. Todėl paklausė manęs, ką jis turėjo omeny. Kai šefas išėjo. Tai aš ir pasakiau, kad šefas, matyt, apsirūkęs kažko.....
- O toliau?
- O toliau, kai kitą sykį Gana atėjo ir buvo šefas, ji jam pasakė, kad mažiau vartotų haliucinogeninių medžiagų......
- O šefas?
- O šefas vėliau manęs paklausė, ką jinai čia sušnekėjo.....
- O tu?
- O aš pasakiau jam, kad jinai atėjo išgėrus.
- O jis?
- O kitą kartą jis jai pasakė, kad saikingiau vartotų alkoholį prieš ateidama į jo parduotuvę.....
- Ir ką tu tąkart jai sukūrei? – prunkštelėjo Sonata.
- Na, aš pasakiau, kad jis......
- Gerai, nebetęsk, - numojo ranka Sonata, - šitaip mes visą naktį aiškinsimės. – Iškart pasakyk kuo viskas baigėsi.
Rasa vėl nejaukiai pasimuistė ant kėdės.
- Tai kad niekas ir nesibaigė, - gailiai atsiduso. – Kiek ji ateidavo ir užtikdavo šefą, tiek vienas kitam kažką kriuktelėdavo.... Dievaži, man taip gaila jos buvo....
- Ir todėl tu ją nužudei? Iš gailesčio? – griežtai pasiteiravo Sonata.
- Aš Ganos nežudžiau! – riktelėjo Rasa.
Paskui susitvardžiusi pridūrė:
- O tau neatrodo, kad paprasčiau man būtų buvę nužudyti šefą? Jei jau kiltų noras ką nors išvis žudyt dėl tokios kvailos istorijos.....
- O ką mes žinom – gal šefas yra numeris du tavo sąraše? – pasigirdo balsas Rasai už nugaros.
Rasa klyktelėto ir pabandė pašokti, bet susipynė jos ilgos kojos.
Sonata krūptelėjo.
- Andre, gal tu baigsi gąsdinti mano įtariamąją ir netrukdysi dirbti? – amtelėjo.
- Pffff, - prunkštelėjo Andrė. – Aš gi tau padedu.
- Gerai, grįžtam dabar į šį vakarą, - nusprendė Sonata. – Rasa, ar tu matei ką nors neįprasto? Kol sėdėjom už stalo? Gana sėdėjo šalia tavęs?
- Ne, jinai sėdėjo prieš pat mane, - pastebėjo Andrė.
- Aš tavęs neklausiu, pasėdėk tyliai, - liepė Sonata. – Na, Rasa, ką atsimeni iš šio vakaro apie Ganą?
- Nieko lyg....., - lėtai nutęsė Rasa. – Nieko neįprasto...Gana sėdėjo šalia Gretos....O Greta...Oi, palauk, prisiminiau! – staiga šūktelėjo ji. – Greta! Taip – Greta! Ji elgėsi labai įtartinai visą vakarą!
- Kaip įtartinai? – choru paklausė Andrė ir Sonata.
- Na, ji visą vakarą sėdėjo nusisukusi nuo Ganos, - greitai išbėrė Rasa. – Beveik ir nesišnekėjo. Ir dar ji.....na, ji....
- Kąkąką? – pašoko Andrė.
- Ji visą laiką žvilgčiojo po stalu! – iškilmingai paskelbė Rasa. – Ot!
Andrė be žodžių žvilgtelėjo į Sonatą nebyliai prašydama paaiškinimo.
- Kaži ko ji ten žiūrėjo? – susimąstė Sonata.
- Matyt žiūrėjo kur geriau būtų paslėpti Ganos lavoną! – padarė išvadą Rasa.
- Klausyk, o gal jis ten ir yra? Vis dar? Dabar? – nustėro Andrė.
Rasa cyptelėjo, Sonata atsargiai palindo po stalu.
- Nėr ten nieko, neisterikuoti! – paskelbė išlindusi. – Gerai, Rasa, laisva.
 Kol kas! – pridūrė Andrė.
- Pakviesk man Gretą, gerai? – paprašė Sonata.

Rasa neatsisukdama nuskubėjo prie kitų merginų.
Kurios nejaukiai tylėdamos sužiuro į ją.
- Na? – pirmoji išdrįso pasidomėti Aušra. – Verdiktas paskelbtas? Tu tas paslaptingas maniakas, mums jau ginkluotis?
Loreta atsargiai paėmė peilį į rankas ir atidžiai jį apžiūrėjo.
- Nė velnio! – atkirto Rasa. – Nieko aš Ganai nepadariau! Užtat įtariu, kas galėjo. Greta, dabar tavo eilė eiti pasikalbėti su Sonata.
Merginos tyliai aiktelėjo ir atšlijo nuo Gretos.
- Aš???? – apstulbo ji. – Ne, nu, o kodėl aš?????
- Eik, eik, - paragino Rasa, atsipjaudama torto gabalą.
- Bet aš nieko nepadariau, - sutrikusi apsižvalgė Greta.
- Teismas išsiaiškins padarei tu ką nors ar ne! – pastebėjo Aušra.

Tekstas Andrės