KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) V dalis

- Kažką dar nužudė! – riktelėjo Andrė, ir dviem šuoliais atsidūrė prie kitų merginų būrelio.

Ja pasekė ir Sonata su Greta.

- Mergaitės, be panikos! – sukomandavo Vilma. – Visos persiskaičiuojam, kaimynes apžiūrim, ar visos vietoj! Kuri dingot?
- Jūratės nėr! – suriko Jolanta.
- Pagrindinės liudininkės?! – pasibaisėjo Andrė. – Sakiau gi....!
- Yr jinai, yr, - atsiliepė gūdus Jūratės balas iš po stalo. – Pasislėpiau kilus panikai.
Galima aš šalia tavęs pastovėsiu? – kreipėsi ji į Sonatą, atsargiai iškišusi galvą iš po stalo. – Dėl visa ko......
- Galima galima, - maloningai leido Andrė. – Seklio gi niekad nenužudo....
- Na, bet būna, kai į jį kėsinasi, - nugesino optimizmą Vilma.
- Tai kuri dingo? – apsidairė Sonata akimis skaičiuodama kiekvieną.
- Mano rankinė dingo, - atsiliepė Daiva. – Nežinau kur ją padėjau.....Visur žiūrėjau....Nėr jos niekur....
- Kam žudikui rankinė? – susimąstė Andrė.
- Ką tu joje laikai? – paklausė Sonata.
- Ką ką...nieko ypatingo...na...aš neatsimenu! – bejėgiškai klyktelėto Daiva.
- Kaip tu gali neatsiminti, kas tavo rankinėje? – įtariai nužvelgė Daivą Ingrida.
- Laisvai, - nesutiko Andrė. – Man irgi kiekvieną sykį, atidarius savąją, būna siurprizas, nes ko tik ten nėr ir kažin ko negali būt.....
- Tu tai taip, - numojo ranka Ingrida. – Bet ne tu gi buvai šiandien Maximoje ir ne tu Pirkai ten Kažką. O ji, - dūrė pirštu į Daivą, - pirko! Ką ir kodėl?
- Oooo, - darosi vis įdomiau ir įdomiau, - šyptelėjo Rasa. – Visos tokios paslaptingos, pasirodo, esam....Ir mistiškos....
- Visai kaip Lost seriale, - pagarbiai iškvėpė Andrė.
- O kas tai yra? – pasidomėjo Rasa.
- Na, filmas apie tai, kai dūžta lėktuvas, ir jo keleiviai išsigelbėja kažkokioje negyvenamoje saloje. Kurios neįmanoma aptikti jokiais prietaisais. Ir, kurioje nutinka visokių mistiškų dalykų, - paaiškino Andrė.
- Gerai, kad mes jokiu lėktuvu neskridom bent, - filosofiškai pastebėjo Helena.
- Aš su jumis niekur ir neskrisiu niekada, - atkirto Andrė. – Nu dar ko...! Lėktuvai ir taip toks stresas, o čia dar jūs su savo visokiomis paslaptimis.

- Nutylat visos! – perspėjamai pakėlė ranką Sonata. – Daivute, ateik sekundei čia, į šalį.
Gerai gerai, ir tu gali ateiti, Andre.
- Taigi, ką tu ten pirkai? - ištarė Sonata joms trims patogiai susėdus stalo gale.
- Tiek to, - niūriai prisipažino Daiva. – Samtį.
Andrė isteriškai nusikvatojo.
- O kam tau tas samtis čia?! – staiga ji įtariai nužvelgė Daivą. – Nebent tu su tuo samčiu norėjai ką nors priploti?!
- Nesąmonė, - nesutiko Daiva. – Buvo gražus samtis ir tiek. O namuose kaip tik pritrūko vieno samčio. Tai, galvoju, kodėl ir nenusipirkus dar vieno. Akcija buvo samčiams....
- Gerai, grįžtam prie rankinės, - paragino Sonata. – Kur tu ją matei paskutinį kartą?
- Na...., - susimąstė Daiva. – kai sėdėjom, numečiau ją ant kėdės.... paskui dingo šviesa...aš pašokau ir nubėgau...ten, kažkur....o paskui kilo panika, na, ir ne rankinė buvo galvoj..... Viešpatie, kaip man jos gaila....Gera nauja rankinė buvo, ką tik pirkau. Na, ir kur ji dabar???? – sielvartingai šūktelėjo Daiva. – Jeigu ir yra kur numesta, tai bus visa supurvinta, gal net pamušalas įplyšęs....O samtis???? Samtis kur???? Gražus naujas samtis. Man jo taip reikėjo, taip džiaugiausi, kad jiems akcija buvo...Ne, dabar netekau ne tik rankinės, bet dar ir samčio......Ir viskas per tai, kad kažkam užkliuvo mano rankinė, taikiai gulėjusi ant kėdės....
- O kur tu sėdėjai? – paklausė Sonata.
- Aš....prie....iš vienos pusės buvo Jūratė.....o iš kitos....oi, - aiktelėjo Daiva. – iš kitos pusės buvo Gana.
- Tai rankinė liko prie Ganos, taip? – sumojo Andrė. – vadinasi, žudikas paėmė ir rankinę. Išvilko Ganą ir čiupo rankinę.
- Aha, kurgi ne, - ironiškai pastebėjo Sonata, - o kam žudikui rankinė?
- Nes joje jis kažką paslėpė, - nusprendė Andrė. – Ne, joje buvo Kažkas, kas jį kompromitavo!
- Nebuvo ten jokio Kažko, - užprotestavo Daiva.
- Nieko tu nežinai, tai patylėk, - nutildė ją Andrė. – Reikia geriau prižiūrėti savo daiktus, jei nenori, kad į juos būtų mėtomi nusikaltimo įrankiai ar kokie nors kompromatai. Gana galvojo, kad tam jos kompromatui bus saugu Daivos rankinėje. Gal ji galvojo, kad mes jį vis tiek rasim, ir šitaip sužinosim, kas žudikas...Deja, žudikas irgi pastebėjo, ką Gana įmetė į rankinę..... Kas sėdėjo dar netoli tavo rankinės? ! – riktelėjo Andrė.
Daiva sekundei susimąstė.
- Sakiau gi – Jūratė prie manęs.
- Pagrindinė liudininkė.....įdomu, - pastebėjo Sonata. – Gal mums derėtų su ja pašnekėti?
- Aha, - pritarė Andrė. – Ir paskubam, kol jos niekas nenužudė.
- Arba ji ko nors......, - tyliai burbtelėjo Daiva.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) IV dalis

Greta linkstančiom kojom prisiartino prie Sonatos su Andre, ir nedrąsiai prisėdo ant kėdės kraštelio.
- Taip, klausau tavęs, - mandagiai pastebėjo.
- Sonata, galima, aš, galima, man, nu galimaaaaa? – suspurdo kėdėje Andrė.
- Gerai, varyk, klausinėk tu, - nusileido Sonata.
- Kodėl tu nužudei Ganą?! – riktelėjo Andrė.
Greta loštelėjo atgal, Sonata užvertė akis į lubas ir atsiduso.
- Žinai ką, Andre, - nutarė ji. – Gal geriau šįsyk aš pakalbėsiu. – O tu užkaisk vandens ir padaryk man arbatos, gerai?
- Gerai, gerai, aš tuoj, - ir Andrė nustraksėjo tolyn.
- Betgi nėr elektros, kaip jinai tau tą arbatinį užkais? – pastebėjo Greta.
- Aš tai žinau, kad nėr, - numojo ranka Sonata, - bet kol jinai susivoks, mes turėsim šiek tiek laiko ramiam pokalbiui.
- Aš nenužudžiau Ganos! – pareiškė Greta. – Išvis nesuprantu, kodėl esu įtariamoji, aš nieko niekam nepadariau, ir visa tai, mano manymu, yra didelis nesusipratimas. Prašyčiau leisti man eiti.
- Na, kai aš nutarsiu, tai ir leisiu, - pareiškė Sonata. – O, jei jau taip esi apstulbus, tai galiu ir paaiškinti, kodėl tu įtariamoji. Kodėl tu visą vakarą spoksojai po stalu ir kodėl nebendravai su Gana? A?!
Greta tankiai sumirkčiojo.
- Nežiūrėjau aš po jokiu stalu, - paneigė ji. – Ko man po tuo stalu?!
- Ir aš nežinau ko, todėl ir klausiu. O, kad tu žiūrėjai, tai yra užfiksuota liudininkų parodymais. Taigi, kartoju klausimą – į ką tu ten žiūrėjai?
- Į ką į ką...., - pasimuistė Greta. – Į kojas aš žiūrėjau.
-O kas kojoms? – Sonata pasilenkė ir atidžiai nužvelgė Gretos kojas. – Normalios kojos.
- Ne kojos, - prunkštelėjo Greta. – Į basutes žiūrėjau. – ir ji kilstelėjo pėdą, pademonstruodama Sonatai savo apavą.
- Oi, kokios fainos! – įvertino Sonata. – O dizainas koks....įdomios tokios...nu, bet, ne, rimtai – labai simpatiškos. Kur pirkai?
- Žinai, radau per išpardavimą, dar ir nuolaida...! Tiesiog fantastiškai pasisekė. Nes buvo likus tik viena pora, ir ėmė staiga pasirodė, kad tai mano dydis. O man su dydžiu amžinai problemos, vis nebūna normalių basučių mano dydžio, tik kažkokios paauglinės. O pirkau, žinok, visai ne Lietuvoje, nes, argi čia įmanoma ką nors surasti už normalią kainą.....
- Tai, aišku, - pritarė Sonata, - kainos čia užkeltos nežmoniškos....Bet tai ir pasirinkimas skurdus koks....
- Aha, liūdesys, - palingavo galvą Greta. – Todėl ir sakau – pasisekė man, kaip aklai vištai grūdą rast. Ir čia, Vilniaus gatvėse tikrai nemačiau nieko panašaus.
- Tai jau tikrai, kad čia ir nesutiksi, jos gi tokios įdomios...Ech, ir aš tokių norėčiau, - atsiduso Sonata. – Na, bet mano dydžio tikrai nebus. Man taip nepasiseka. Tikrai, galėčiau įsimylėt tokią avalynę.....
- Aš, žinok, ir įsimylėjau, - sutiko Greta. – Tokios mielos jos man, tokios fainuolės. O nešiojasi kaip gerai! Nei trina, nei spaudžia, tiesiog kaip ant mano kojos darytos...ir nieko ta Gana nesupranta apie jas, jei taip šnek......, - staiga užsikirto Greta.
- Nagi nagi, - šaltai šyptelėjo Sonata. – Tai kokį ryšį turi Gana su tavo basutėm? Ką jinai joms padarė? Apmindžiojo jas? Todėl tu įsižeidei? Ir todėl tu žiūrėjai po stalu visą vakarą? Ir nebendravai su Gana?
- Ir todėl tu ją nužudei! – paskelbė Andrė išdygdama ties Sonata ir tiesdama jai puodelį. – Va, tavo arbata.
Sonata tylėdama nužvelgė Andrę, paskui įsmeigė žvilgsnį į puodelį.
- Kas čia? – lediniu tonu pasidomėjo.
- Arbata, kas dar, - gūžtelėjo pečiais Andrė. – Prašei gi.
- Tai iš kur tu gavai karšto vandens?
- Oi tiksliai, - pliaukštelėjo sau kakton Andrė. – Aš gi visai pamiršau, kad neįmanoma vandens užplikyti. Bet tai aš ir neplikiau, užpyliau taip iš arbatinio vandens. Ai, nieko, išgersi.....Taigi, Greta, - tu dėl kažkokių basučių....beje, labai žavios basutės. Gaila, kad kulnas per aukštas....Kur pirkai? Kiek kainavo?
- Cit! – riktelėjo Sonata. – Netrukdyk! Na, Greta?
- Ką Greta, ką Greta, - įsižeidė Greta. – Gana šįvakar pasakė, kad labai keistos basutės, kad kiek kvailai atrodo ant kojos. Viskas. Todėl visą vakarą aš ir žiūrinėjau, ar tikrai taip ir yra. Ir nieko ta Gana nesupranta basutėse. Nes jau vien į jas pažiūrėjus, matosi, kad jos skirtos Asmenybei. Ne šyrpotriebas visgi..... Ir, apskritai, aš visada stengiuosi savo apranga bei avalyne išreikšti savo požiūrį į pasaulį, savo mintis, nuotaikas...O rengtis bet kaip, kad tik gražu būtų ne, per banalu man...nes, mano manymu, kiekvienas iš mūsų taip ir informuojam aplinką, Kas Mes Tokie Esam.. , vieni tai daro sąmoningai, kiti nesąmoningai.......Kaip jūs manot, merginos?
Sonata atidžiai apsižiūrėjo savo sijoną, bandydama įspėti, kokią jos nuostatą pasauliui praneša baltos gėlytės mėlyname fone..
Bet Andrė nesileido išmušama iš tyrimo vėžių:
- Todėl tu ją ir nužudei, taip? Iš didelės meilės basutėms? Be to – tu gi sėdėjai šalia. Ką veikei visą vakarą ir ką darei prieš pat užgęstant šviesai?
- Nieko aš neveikiau. Tą patį, ką ir visos. – atrėžė Greta. – Sėdėjau, šnekėjau. Kai tik dingo elektra.....na, prasidėjo tokia mini panika, aš, atrodo, pakilau nuo stalo....kažkas kažkuo mane apipylė....
- Šiandien įžeidė tavo basutes ir apipylė sijoną, suprantu, kad galima taip įsiusti, kad ėmei ir nesukontroliavai savęs...., - palingavo galvą Andrė.
- Gal baik tu...., - susinervinusi pakilo Greta. – Aš su Gana net nesipykau. Ir ne aš, beje, dieną, prie viešbučio, jai riktelėjau „Ne tavo reikalas!“. Tokiu gan griežtu tonu.....
- O kas taip pasakė? – susidomėjo Sonata mostu užčiaupdama Andrę.
- Aušra. Išgirdau netyčia. Stabtelėjau už kampo telefono ištraukt iš rankinės. Jos manęs nematė. Gana kažką pasakė Aušrai, o ta jai atrėžė atgal.

Nespėjus nei Andrei, nei Sonatai sureaguoti, kitame stalo gale pasigirdo isteriškas Daivos Šūksnis:
- Dieve mano! Ji dingo! Jos nebėra! Aš visur jos jau ieškojau!

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) III dalis

Andrei ir Ingridai nutolus nuo stalo, Sonata pasisuko į Rasą.
- Taigi, pradedam, - paskelbė ji. – Kas įvyko aną vasarą? Ką tu padarei?
Rasa susigūžė.
- Nieko aš nepadariau, - nejaukiau burbtelėjo.
- Gi jau įrodytas faktas, kad padarei, - mostelėjo ranka Sonata. – Tad, būk gera, negaišink mano laiko ir pradėk pasakoti.
- Na, gerai, gerai, - nenoromis sutiko Rasa ir tęsė:
- Na, tu žinai, kad Gana dažnai ateidavo pas mane į darbą. Na, ir visi ją ten pastebėjo, žinojo, bendraudavo. Ir praleisdavo ji ten daug laiko.....Na, ir sykį įvyko įvykis....

Kitame stalo gale merginos pašnibždomis aptarinėjo Rasos, kaip galimos žudikės, statusą.
- Tu manai jinai galėjo nužudyti Ganą? – sumirksėjo akim Jolanta.
- Gali gali, - paskubomis apsidairiusi pastebėjo Daiva. – Matei kokios jos akys?
- Kokios tos akys? – nesuprato Aušra.
- Didelės ir nekaltos, - paaiškino Daiva. – Žudikiškos, tikrai......
- Oi, o dar, turbūt, jos rudos, - garsiai pasvarstė Helena. – Žinot, sako, kad rudakiai labai gerai meluot moka.....
Visos merginos įdėmiai nužvelgė viena kitos akis, kurių spalva žvakių tamsoje nelabai ir buvo matoma..
Loreta patylom nusisuko ir stipriai užsimerkė. Dėl visa ko.....

- Na, tada buvos labai tuščiai diena, nei pirkėjų, nei šiaip užklydėlių, - tęsė Rasa. – Ir kaip tik atvežė mums naujų prekių. Na, mes su kolege ir nutarėm jas pasimatuoti......
- Vyriškus kostiumus? – pasitikslino Sonata. – Jūs nutarėt pasimatuoti vyriškus rūbus????
- Sakiau gi buvo tuščia, nebuvo kas veikt, - suirzo Rasa. – Na, ir tie kostiumai įdomūs tokie buvo..... Tai besimatuodama ir visai netyčia suplėšiau vieną švarką. Na, jis per siūles išsižiojo. Ką aš žinau kodėl, brokas matyt buvo.....
- Dydis, turbūt, ne tavo, - susimąstė Sonata.
- Viskas gerai ten su tuo dydžiu, - vėl susinervino Rasa. – Tiesiog mano nugara, matai, yra tokia nestandartinė. Na, ilga tokia, ne vyriška gi....
- Ir kas toliau? – palinko į Rasą Sonata.
- Mes būtume greitai ir sutvarkę viską, - atsiduso Rasa. – Bet tuo momentu kaip tyčia atvažiavo šefas, bjaurybė. Ir pamatė mane su tuo švarku rankoje. Na ir aš.....aš.....man labai nejauku šitai prisipažint.....Na, žodžiu, aš ir pasakiau, kad čia Gana, ta mano draugė, suplėšė jį, kai matavosi....
- O šefui nekilo klausimų, kodėl tavo pažįstama matavosi vyrišką švarką? – nustebo Sonata.
- Ai, ne, jis ne toks jau ir protingas, - paneigė Rasa.
- Kas buvo toliau?
- Na, o toliau...Kai kitą sykį Gana atėjo, šefas, zaraza, irgi buvo čia. Jis Ganai ir mestelėjo, kad „kitą sykį, ponia, pasirinkite tinkamo dydžio drabužius“
- O ką Gana?
Rasa pasimuistė ant kėdės.
- Naaaaa.....ji nesuprato. Todėl paklausė manęs, ką jis turėjo omeny. Kai šefas išėjo. Tai aš ir pasakiau, kad šefas, matyt, apsirūkęs kažko.....
- O toliau?
- O toliau, kai kitą sykį Gana atėjo ir buvo šefas, ji jam pasakė, kad mažiau vartotų haliucinogeninių medžiagų......
- O šefas?
- O šefas vėliau manęs paklausė, ką jinai čia sušnekėjo.....
- O tu?
- O aš pasakiau jam, kad jinai atėjo išgėrus.
- O jis?
- O kitą kartą jis jai pasakė, kad saikingiau vartotų alkoholį prieš ateidama į jo parduotuvę.....
- Ir ką tu tąkart jai sukūrei? – prunkštelėjo Sonata.
- Na, aš pasakiau, kad jis......
- Gerai, nebetęsk, - numojo ranka Sonata, - šitaip mes visą naktį aiškinsimės. – Iškart pasakyk kuo viskas baigėsi.
Rasa vėl nejaukiai pasimuistė ant kėdės.
- Tai kad niekas ir nesibaigė, - gailiai atsiduso. – Kiek ji ateidavo ir užtikdavo šefą, tiek vienas kitam kažką kriuktelėdavo.... Dievaži, man taip gaila jos buvo....
- Ir todėl tu ją nužudei? Iš gailesčio? – griežtai pasiteiravo Sonata.
- Aš Ganos nežudžiau! – riktelėjo Rasa.
Paskui susitvardžiusi pridūrė:
- O tau neatrodo, kad paprasčiau man būtų buvę nužudyti šefą? Jei jau kiltų noras ką nors išvis žudyt dėl tokios kvailos istorijos.....
- O ką mes žinom – gal šefas yra numeris du tavo sąraše? – pasigirdo balsas Rasai už nugaros.
Rasa klyktelėto ir pabandė pašokti, bet susipynė jos ilgos kojos.
Sonata krūptelėjo.
- Andre, gal tu baigsi gąsdinti mano įtariamąją ir netrukdysi dirbti? – amtelėjo.
- Pffff, - prunkštelėjo Andrė. – Aš gi tau padedu.
- Gerai, grįžtam dabar į šį vakarą, - nusprendė Sonata. – Rasa, ar tu matei ką nors neįprasto? Kol sėdėjom už stalo? Gana sėdėjo šalia tavęs?
- Ne, jinai sėdėjo prieš pat mane, - pastebėjo Andrė.
- Aš tavęs neklausiu, pasėdėk tyliai, - liepė Sonata. – Na, Rasa, ką atsimeni iš šio vakaro apie Ganą?
- Nieko lyg....., - lėtai nutęsė Rasa. – Nieko neįprasto...Gana sėdėjo šalia Gretos....O Greta...Oi, palauk, prisiminiau! – staiga šūktelėjo ji. – Greta! Taip – Greta! Ji elgėsi labai įtartinai visą vakarą!
- Kaip įtartinai? – choru paklausė Andrė ir Sonata.
- Na, ji visą vakarą sėdėjo nusisukusi nuo Ganos, - greitai išbėrė Rasa. – Beveik ir nesišnekėjo. Ir dar ji.....na, ji....
- Kąkąką? – pašoko Andrė.
- Ji visą laiką žvilgčiojo po stalu! – iškilmingai paskelbė Rasa. – Ot!
Andrė be žodžių žvilgtelėjo į Sonatą nebyliai prašydama paaiškinimo.
- Kaži ko ji ten žiūrėjo? – susimąstė Sonata.
- Matyt žiūrėjo kur geriau būtų paslėpti Ganos lavoną! – padarė išvadą Rasa.
- Klausyk, o gal jis ten ir yra? Vis dar? Dabar? – nustėro Andrė.
Rasa cyptelėjo, Sonata atsargiai palindo po stalu.
- Nėr ten nieko, neisterikuoti! – paskelbė išlindusi. – Gerai, Rasa, laisva.
 Kol kas! – pridūrė Andrė.
- Pakviesk man Gretą, gerai? – paprašė Sonata.

Rasa neatsisukdama nuskubėjo prie kitų merginų.
Kurios nejaukiai tylėdamos sužiuro į ją.
- Na? – pirmoji išdrįso pasidomėti Aušra. – Verdiktas paskelbtas? Tu tas paslaptingas maniakas, mums jau ginkluotis?
Loreta atsargiai paėmė peilį į rankas ir atidžiai jį apžiūrėjo.
- Nė velnio! – atkirto Rasa. – Nieko aš Ganai nepadariau! Užtat įtariu, kas galėjo. Greta, dabar tavo eilė eiti pasikalbėti su Sonata.
Merginos tyliai aiktelėjo ir atšlijo nuo Gretos.
- Aš???? – apstulbo ji. – Ne, nu, o kodėl aš?????
- Eik, eik, - paragino Rasa, atsipjaudama torto gabalą.
- Bet aš nieko nepadariau, - sutrikusi apsižvalgė Greta.
- Teismas išsiaiškins padarei tu ką nors ar ne! – pastebėjo Aušra.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) II dalis

- O kur Gana? – nesuprato Sonata.
- O Viešpatie, taigi, jos niekur nėr! – prisiminė Greta – Siaubas kažkoks....
- Reikia jai paskambint, - sukruto Andrė.
- Ryšio nėr, tundra, - priminė jai Aušra.
- Palaukit, mergos, - susimąstė Sonata. – Tai kurgi ji gali būti, jei jos nėra čia, jos tikrai nėra koridoriuje, jos nėra tūlike......
- Ir ji neišėjo iš čia prieš dingstant elektrai, - paantrino jai Rasa.
- Bet šitaip negali būt, šitaip nelogiška, ji turi gi kažkur būti, - pastebėjo Ingrida.
- Gal pašaukiam ją? Gal ji kur.....nors čia? – pasiūlė Andrė.
- O vargeli, - palingavo galvą Sonata. – Galima pagalvoti, kad, jei jinai būtų čia, jinai nebūtų išgirdusi tų jūsų žviegsmų anksčiau? Ar tu tikrai tokia naivi?
Vietoje kontrargumento Andrė panaudojo liežuvį parodydama jį Sonatai.
- Ne, nu, tikrai mistika kažkokia, - pratarė Greta. – Bet tai, žiūrėkit, merginos, elektra gi buvo atsiradus sekundei, kitai, paskui? Pamenat? Ar kas nors matė Ganą tada?
- Neeeetaaaipaineeeee....., - pasigirdo įvairių nuomonių.
- Užtat aš aiškiai girdėjau kaip kažkas griuvo, paskui kažkas kažką vilko, paskui trinktelėjo durys, - pašnibždom pastebėjo Jūratė.
- Oi, mama! – cyptelėjo Daiva.
Sonata susimąstė.
Aušra nejaukiai sukikeno.
- Negi norit pasakyt, kad kažkas pridaužė Ganą tamsoje, paskui tamsoje ją išvilko, paskui, sekundei atsiradus šviesai, išmetė ją pro duris ir vėl sugrįžo čia? - pašaipiai prunkštelėjo ji.
- Oi, siaube! – cyptelėjo Helena.
- Juk tu pati matai, kad viskas panašu į tai....., - lėtai ištarė Ingrida.
- Bet kodėl? Kas? Kam? – niekaip negalėjo patikėti Vilma.
- Bijau, kad Ganos jau ir gyvos nebėra, - paskelbė verdiktą Sonata.
- Oi, mama! – cyptelėjo Jolanta.
- Tai reikia kažką daryt! – apversdama kėdę pašoko Andrė. – Reikia skambint...bėgt....eit....rėkt......
- Aha, labai toli nueisi, nubėgsi, išrėksi, - skeptiškai pastebėjo Rasa.
- Bet tai klausykit, - nusijuokė Vilma. – Viskas susidėliojo kaip klasikiniame detektyve - yra auka.....
- Nėra aukos, auka dingusi, - nesutiko Andrė.
- Patylėk sekundę, ką, - pasiūlė Sonata. – Vilmute, tęsk.
- Yra auka, nes, na, kažkur ji yra, o čia jos nėr, todėl jinai yra auka šio vakaro kontekste, - tęsė Vilma. – Yra išvada, kad dingti jai padėjo tik čia esantys įtariamieji, yra įtarimas, kad auka jau lavonas. Yra Svarbiausias liudininkas.....
- Kas toks? – susidomėjo Sonata.
- Na, kas, kas, tas, kuris girdėjo, kaip Gana,....o tai tikrai buvo Gana.... buvo velkama per grindis....
- Aš nenoriu būt Svarbiausiu Liudininku, - šniurkštelėjo Jūratė. – Juos visad nužudo antruosius......
- Oi, kaip gerai, kad aš nieko nemačiau, nieko negirdėjau, - palengvėjusi atsiduso Andrė.
- Nieko, tuos plepiausius ir garsiausius irgi greitai nužudo, - nuramino ją Rasa.
- Taigi, merginos, mes čia turime detektyvą, turime laiko, neturime nei šviesos, nei galimybių ką nors pakeisti. Todėl galime imti ir išnarplioti detektyvą.
- Be to būtų gerai sužinoti, kuri iš mūsų yra potenciali žudikė, kad kitą kartą išvengti aukų, - pritarė jai Greta.
- Nori pasakyti, kad bus kitų kartų? – nekaltai paklausė Aušra. – Kiek tavo manymu, kartų mums reikės susitikti, kol teliksim trys – auka, žudikė ir ta kvaiša – paskutinė liudininkė?
- Oi, mama!- aiktelėjo Loreta.
- Todėl ir turime užkirsti tam kelią, - paaiškino Rasa. – Vadinasi, mums bereikia išnarplioti šitą istoriją. Čia, šią naktį. Visoms kartu.....
- Nieko sau – visoms, - paprieštaravo Sonata, - kad su mumis ją narpliotų ir žudikė, kad specialiai klaidintų tyrimą? Juk jau aiškiai turėjot suvokti, kad tarp mūsų yra žudikė, ir tai, merginos, visai nejuokinga.
- Oi, siaubas! – cyptelėjo Daivas su Jolanta.
- Vadinasi, tirti turi vienas žmogus. Kuris jau turi praktikos šiame reikale. – oriai pastebėjo atsistodama Andrė. – Vadinasi – aš.
- O iš kur mes žinom, kad ne tu žudikė? Ir tik todėl apsiėmei tirti bylą? – įtariai paklausė Ingrida.
Andrė pirmą (bet ne paskutinį šiąnakt) kartą pritrūko žodžių, tad pasipiktinusi tylėdama plestelėjo atgal ant kėdės.
- O tu rask tokią, kuri nebūtų įtartina, - pasiūlė Ingridai Rasa.
- Ogi jau radau, - paskelbė Ingrida. – Sonata. Žiūrėkit – jos nebuvo, kai dingo šviesa pirmą kartą, jos nebuvo salėj, kai ji dingo antrą kartą, vadinasi, ji negalėjo išvilkti iš salės Ganos. Ji nieko nematė, nes buvo tualete, ir aš ja tikiu, nes, jei ji būtų mačiusi, kaip Gana velkama koridorium, ji būtų sureagavusi. O išvilkta Gana buvo iš čia. Todėl Sonata mažiausia įtartina.....
- Bet ne visiškai ir neįtartina, - pastebėjo Andrė.
- Cit! – atsistojo Sonata. – Ką gi, merginos, ačiū už pasitikėjimą, aš jūsų neapvilsiu, iki elektros atsiradimo arba ryto pažadu jums pateikti žudiką su motyvais. Ganos pateikti neprižadu.
- Bet tai turi kas nors padėti, pagelbėti tyrime, - pašoko Andrė. – Juk niekas niekada netiria po vieną. Gi kiekvienas profesionalus detektyvas turi ir padėjėją, kuris jam padeda susiorientuoti įkalčiuose, pateikia visokias versijas.....
- Aha, tiksliai – turi, - sutiko Vilma. – Tą kvaišelį, kuris visad kuo siaubingiausiai nusišneka ir viską sujaukia.
Andrė vėl be žado prisėdo ant kėdės.
- O ko tu taip vis veržiesi į tuos tyrėjus? – nesuprato Ingrida. – Turbūt, tikrai turi ką slėpti? Kažką įtartino?
Greta atsargiai pasislinko kuo toliau nuo Andrės.
- Na, žinai! – riktelėjo Andrė.
- Ššššš, merginos, tyrimą čia vykdau aš, todėl paprašyčiau visoms kitoms nurimti, nesikišti ir ramiai sau valgyti bei gert, - griežtu tonu paliepė Sonata.
Ir visos jai pakluso – susispietė stalo kampe prie maisto.
- Man reikia išgerti, - pasakė Vilma.
- Imk brendžio, - pasiūlė Greta. – Tikrai padės įtampai numalšint.
- Aha, tiksliai – imk, įpilk ir man, - prisėdo prie jų Jolanta.
- Ne, aš negeriu brendžio, - papurtė galvą Vilma.
- O gaila, - atsiduso Jolanta. – Niekas su manim nenori brendžio išgert...Gaila, nėr Ganos, su ja tai būtume išgėrę.......
Visos sutartinai nuleido savo taures, stalo įrankius ir atsiduso.

Kitame stalo gale liko tik Sonata, Rasa, Andrė ir Ingrida.
- Nu, ir nuo ko tu pradėsi? – nenurimo Andrė.
- Nuo tavo apklausos, - atrėžė Sonata. – Tu gi čia labiausiai nerimsti, vadinasi, tu įtartiniausia.
- Tuoj aš tau ka duosiu įtartiniausią, - pagrąsino Andrė.
- Ir ką padarysi – išvilksi už durų ir paslėpsi tualete? Nebeišeis, užimta jau niša tokio pobūdžio nusikaltimams, - pasišaipė Sonata. – Tiesa, mergos – į tualetą einat po dvi minimum. Maža kas.
- Aš kaip svarbiausia liudininkė išvis ten neisiu, - paskelbė Jūratė. – Bijau, nepasitikiu niekuo.
- A ko čia bijot, - gūžtelėjo pečiais Vilma, atsipjaudama kepsnio gabalą ir susikišdama jį burnon, - tave gali ir čia nunuodyt, ot, pamanykit, kam vargintis tame tūlike, aš tai tik taip daryčiau.....
Jūratė išspjovė atgal į lėkštę salotos lapo dalį.

- Aš pajuokavau, kad Andrė įtartiniausia, - kukliai pastebėjo Ingrida.
- Na, ir humoro jausmas pas tave, - pašiurpo Rasa.
- Todėl, kad įtartiniausia, mano akimis, yra Rasa, - lyg niekur nieko tęsė Ingrida.
- Kąąąąąąąą? – pabandė pašokti iš vietos apstulbusi Rasa, bet kojos jos neklausė.
- Ir kodėl gi? – rimtai susidomėjo Sonata.
- Aha, ir man įdomu – kodėl????? – riktelėjo Rasa.
Andrė atsargiai pasitraukė nuo Rasos su kėde tolėliau ir įdėmiai nužvelgė savo lėkštę.
- Brangioji, klausimus uždavinėju čia aš, - rankos mostu nutildė rasą Sonata. – Taigi, Ingrida – kodėl, tavo subjektyvia nuomone, Rasa? Tu kažką matei?
Rasa pabandė vėl išsižioti, bet jai nieko nepavyko.
- Ne, nieko aš nemačiau, - pasakė Ingrida. – Tiesiog turiu Pastebėjimų. Iš ankstesnių Rasos Ir Ganos santykių. Juk tu pažiūrėk – Rasa dirba netoli Ganos. Gana dažnai užeidavo pas ją į darbą. Daug ką jos aptardavo. Matyt, ji kažką sužinojo apie Rasą ir ta ją nužudė.
- Aha – pasirinkusi būtent šią dieną, be to iš anksto žinojusi, kad dings elektra. Tau neatrodo, kad man ją patogiau būtų buvę nužudyt savo darbovietėje? Jos namie? Prie jos namų patykoti?
- Iš kur man išmanyti žudikų psichologiją? – gūžtelėjo pečiais Ingrida. – Aš tik pastebėjau, šiaip sau čia. Dabar geriau jau eisiu pavalgyti, išalkau kažko.
- Žinai, ir aš eisiu su tavim, - pašoko ir Andrė.
Sonata su Rasa liko nejaukioje tyloje.
- Beje, - nueidama grįžtelėjo Ingrida. – Čia ne tik pastebėjimai. Tikrai žinau, kad aną vasarą būta kažkokios nemalonios Istorijos tarp Rasos ir Ganos.
- O? – kilstelėjo antakius Sonata. – Istorija? Klausau įdėmiai. Ką gi tu veikei aną vasarą?

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS?(beveik detektyvinė istorija) I dalis

Kad po karščiausios metuose dienos ateis vėsus vakaras ar naktis, - naivu tikėtis.

Todėl niekas ir nesitikėjo.

Kad karštas vakaras ar naktis bus tokie pat smagūs, kaip ir praėjusioji diena, - tikėtis galima.

Todėl daugelis ir tikėjosi.

Dar smagesnio vakaro, nei praėjusi diena tikėjosi ir keliolika draugių tą dieną suvažiavusių į Druskininkus.

Draugavo jos jau nuo seno. Susipažinusios internetinėje erdvėje, iš pradžių jos buvo vienijamos vienos temos – Paaugliai, ir kaip su tuo reiškiniu kovoti. Palaipsniui jos tapo nebe virtualiomis, bet ir realiomis draugėmis. Paaugliai išaugo, temos keitė viena kitą, į kompaniją atėjo naujos draugės, jų draugystė ne tik išliko, bet ir tobulėjo.

Kartą ar du į metus jos visos susitikdavo kurioje nors Lietuvos vietoje (neprarasdamos vilties, kad kitą kartą ta vieta nebus Lietuvoje, o bus ten, kur Šilta). Tad šis kartas Druskininkuose nebuvo nei išimtis, nei koks nors Neįprastas Dalykas.

Visą dieną praleidusios karštyje belankydamos įžymiąsias Druskininkų vietas, vakare jos susirinko į užsakytą salę kavinėje, kuriai vadovavo Vilma.

Čia buvo beveik visos (na, visai visos niekada negali susirinkti vienoje vietoje, tokia tradicija).

Buvo čia ir plepiausioji trijulė – Rasa, Andrė, Aušra, ir griežtoji Sonata, ir realistiškoji Ingrida, ir gudrioji Gana, ir žavioji Vilma, ir draugiškoji Helena, ir kvatoklė Jūratė, ir tylioji Loreta, ir gražuolė Jolanta, ir santūrioji Daiva, ir smagioji Greta, - visos jos tą vakarą sėdėjo už stalo.

Jos sėdosi už stalo, klegėjo, juokėsi, rinkosi patiekalus, užsakinėjo gėrimus, - žodžiu, nieko neįprasto nebuvo nutikę.

Dar......

Po kažkiek laiko, kai veiksmas salėje įsisiūbavo, va, būtent, tada ir prasidėjo Istorija.

Staiga salėje plykstelėjo ir užgeso visos šviesos. Nutilo muzika. Salėje langų, beje, nebuvo, tad tamsa nuo to atrodė tik tamsesnė ir juodesnė.

Kažkas spygtelėjo, kažkas nusijuokė, kelios suklego iškart vienu metu, kažkas pašoko, kažkas nukrito, kažkas sudužo, trinktelėjo durys, kažkas įėjo, kažkas išėjo, - žodžiu tvyrojo toks menko kalibro chaosas.

Kol Vilma riktelėjo:

- Mergaitės, ramiau, ramiau! Be panikos! Ant stalų yra žvakės, paieškom, ir uždegam!

Vėl kilo nemažas triukšmas, vėl dužo indai, vėl krito kėdės, nes žvakių ir žiebtuvėlių paieškos yra labai atsakingas darbas, ypač, kai jis vyksta tamsoje.

Galiausiai salę nutvieskė blyški žvakių šviesa.

- Na, va, pagaliau, - atsiduso Rasa.
- Oi, šitaip tik dar smagiau, - nusijuokė Aušra.
- Visai romantiška, - pritarė Helena.

Sekundei plykstelėjo šviesos, visos vienu balsu džiaugsmingai aiktelėjo, ir tuoj pat elektra vėl dingo.

Loreta tylėdama rinko šukes nuo stalų.

- Viskas tvarkoj, sužeistų, nukentėjusių nėra? – paklausė Vilma.
- Klausykit, o kur Gana? – pastebėjo Ingrida.

Visos apsižvalgė atidžiai įsižiūrėdamos į šalia sėdinčių veidus.

- Išėjo? – garsiai pagalvojo Daiva.
- Nė velnio iš čia neišeisi, - papurtė galvą Vilma. – Durys kodinės, elektros nėr, durys neatsidaro.
- Kaip čia taip? Neišeisim? ! – apstulbo Andrė. – Kaip tai neatsidaro?
- O taip tai, tundra, - maloniai paaiškino Aušra, - žinai gi kaip būna, kai Maximoj elektra dingsta? Ir kaip visi pirkėjai tuo metu lieka uždaryti parduotuvėje, kol elektros nesuvtarko.
- Aaaaa, kaip Maximoj…tada žinau, suprantu, - susivokė Andrė.
- Tai kur tokiu atveju Gana? – sunerimo Rasa. – Jeigu išeiti iš čia negalima, tai gal ji išėjo iki tol, kol elektra dingo?
- Ne, ne, - nesutiko Greta. – Ji tikrai buvo čia, kai elektra dingo, nes, būtent, ji ant manęs suvertė savo alaus bokalą.
- Nieko, išdžiūsi, - apžiūrėjus Gretos sijoną konstatavo Jolanta.
- O druskos užbėrei? – paslaugiai pasiūlė druskinę (kuri visai galėjo būt ir pipirinė) Jūratė.
- Aš net nežinau...., - sudvejojo Greta..., - netikiu aš tom druskom....
- Žinok, druska gerai, tikrai veikia, - pasisakė Loreta.
- Tikrai gerai, - pritarė ir Helena.
- Aha, druska jėgiškas preparatas. Kai aš apsipilu, tai aš visad...., - pradėjo Aušra, bet tuoj nutilo, išgirdusi primygtinį Rasos klausimą:
- Ne, nu, tai kur tada ta Gana? Jei ji negalėjo išeiti, bet jos čia nėra, tai ji yra kur?
- Oiiiiiii......., - tyliai atsiduso Greta. – Čia kažkokia mistika......
Daiva nervingai sukikeno:
- Gal jau pabaigsi.....
- Mergos, a, mergos, - tamsoje nuskardėjo paniškas Andrės balsas, - nėra ne tik Ganos!
Nėra ir……

Tuo metu garsiai girgžtelėjusios atsivėrė durys ir į salę tyliai įžengė kažkieno aukštas siluetas.

Jolanta suspigo, jai atitarė Helena.

Kažkas, tamsoje neįvardintas, palindo po stalu (beje, palindo ne vienas žmogus).

Loreta čiupo peilį rankas, Ingrida – šakutę, Rasa – asotį, išpildama jo turinio likučius ant Gretos.

- Nu čia dabar, a pablūdot žviegt šitaip? ! Dievaži, kai vaikai kokie! Šviesa dingo, a tos žviegia kaip mažvaikės kokios! Ne, nu, viršūnė! – pasigirdo iš tarpdurio Sonatos balsas. – Ko čia šūkaujat?
- O tai kaip tu užėjai čia, jei nėr elektros? – pasidomėjo Andrė.
- Tai kad aš niekur nebuvau, tik tualete, - paaiškino Sonata. – Į ten iš salės patekti galima, į lauką – nebe, tikrinau, buvau apgraibom nuslinkus. Tai aš bent gerą darbą nuveikiau, pažiūrėjau kas mums čia gresia, kaip išeit, o jūs čia tik žviegiat ir viskas?
- Ne, mes dar žvakes susiradom, - pasiteisino Vilma.
- Ir uždegėm, - nedrąsiai kiauktelėjo Jūratė.
- Tai kaip iš čia išeit? – paklausė Rasa.
- Niekaip, - choru atsakė Sonata su Vilma.
- Personalui aš pasakiau, kad gali jau eiti namo, atseit, aš pati susitvarkysiu. Vadinsi, čia nieko be mūsų nėra…..Mums reikia tik palaukti, kada elektra atsiras, ir – viskas, išeisim, - paaiškino Vilma
- Aha, kai aš ten slankiojau koridoriuku, nesutikau nė gyvos dvasios, - linktelėjo galvą Sonata.
- Paskambint irgi niekam negalim, - pastebėjo Ingrida pažvelgusi į savo telefoną. – Ryšio nėr.
- Ak, taip, pamiršau visai, - prisiminė Vilma, - sienos čia labai storos, na, kad netrukdyt svečiams, kad jų triukšmas į lauką nesklistų. Tai todėl ir ryšio nėra.
- Tai mes čia ką – nakvosim? ! – pasibaisėjo Andrė. – Kas ten žino kokiu greičiu šitam užkampyje elektros remonto darbai atliekami!
- Ot, tai baisaus čia daikto, - mostelėjo ranka Jolanta. – Žiūrėkit kiek mes čia visko turim – ir šampano, ir brendžio, ir alaus….
- Alaus – nebėr, - pastebėjo Greta. – Ačiū, Rasa.
- O jau maisto kiek liko!, - apsidžiaugė Helena.
- A, nu, tai sėdam ir baliavojam, mergos, be isterikų, - paskelbė Sonata.
- Aha, sėdam, pavalgysim, - pritarė ir Ingrida. – Paduok man, Rasa, vat tą….kažką…. tame induky….Rasa, a girdi tu? !

Rasa atsistojo, apžvelgė visas (kai kurias jos žvilgsnis kiek suneramino. Likusios nekreipė į ją jokio dėmesio)
- Betgi, merginos…., - pratarė ji….- o tai kur Gana?

Tekstas Andrės

Read more...

Dviračiu po Neringą

Šią vasarą kaip niekada daug praleidau važinėdama dviračiu. Pajūryje mes turime nuostabius dviračių takus ir takelis nuo Karklės iki Palangos jau veik mintinai žinomas. Mintimis ilgai ruošiausi važiuoti į Neringą, bet vis tai pritrūkdavo laiko, tai oras sukliudydavo, tai dar kas nors. Ir pagaliau pirmą rugsėjo savaitgalį ryte pamatę kad pro debesis bando išlįsti saulutė, surizikavome nepaisyti prieš tai buvusio lietingo oro ir prisipūtę padangas išmynėme į išsvajotą Neringą. Kadangi gyvename apie 12 km nuo Klaipėdos, tai visas maršrutas pirmyn atgal iki Juodkrantės sudarė apie 65 km. Bet net nepajautėm mes tų km, nes vaizdai ir pojūčiai buvo tikrai nepakartojami. Tai tiesiog ir dalinuosi vaizdais, nors visko tikrai neįmanoma perteikti.

Read more...

Andrės savaitgalis Klaipėdoje

Kiekvienas vilnietis privalo bent kartą apsilankyti Klaipėdoje, ir praėjusį savaitgalį man tai buvo pirmas kartas, kai Klaipėdos nepravažiuoju pakeliui į Nidą, o lieku joje net dviems paroms ....

Teneužmuš manęs gausios mano klaipėdiečių draugių pajėgos, bet leisiu sau išsakyti pastebėjimus Klaipėdos tema.

Kurios aš visiškai nepažįstu, kategoriškų išvadų nedarau, pateikiu tik akimirkos įspūdžius.

1. Klaipėda yra tuščia.

Penktadienio vakarą pro viešbučio langą pastebėjau tik pavienius automobilius (vienas auto/5 minutės). Galima teigti, kad viešbutis pakrašty miesto, nesiginčysiu (nors žinau, kad yra ne taip)

Šeštadienio rytą situacija nepakito.

Šeštadienio dieną žmonės yra ne mieste.

Mieste tik parduotuvių darbuotojai, kavinių personalas, viešojo transporto vairuotojai, trys žuvėdros, aš ir mano dvi draugės.

Kavinėje – personalas ir mes.

Centre – mes ir žuvėdros (nevietinės, paklydo, turbūt)

Šeštadieniais visa Klaipėda persikelia keltu ir visą savaitgalį leidžia prie Jos – vienintelės ir nepakartojamos – Baltijos jūros. Nepriklausomai nuo oro sąlygų.

2. Klaipėdos senamiestis yra mažas

Labai mažas, ir nieko čia nepridursi.

Nebent apgailestavimą, kad toks gražus senamiestis yra mažas. O jis – tikrai gražus, visai kitoks, bijau nusišnekėt, bet – primena Rygą.....

3. Klaipėdiečiai nėra susikaustę, kuklūs ir nejaukiai besijaučiantys scenoje žmonės.

Teko pabūti karaokė bare.

Nieko smagesnio nesu stebėjusi.

Pasirodo, klaipėdiškiai veržiasi dainuoti, veržiasi į sceną, ten būdami garsiai šaukia salei, reikalaudami palaikymo, pritarimo ir visaip kitaip išjudina publiką.

Nepriklausomai nuo suvartoto alkoholio kiekio.

Ir nepriklausomai nuo to, kad klausa.....na, švelniai tariant, šiek tiek.....ir, kad tekstas nelabai įžiūrimas dėl techninių nesklandumų, ir ne visi žodžiai išdainuojami ir/ar išrėkiami

4. Klaipėdos viešbučio 12-o aukšto restorano tualetas yra vieta, kur kiekvienas must go

Visiems rekomenduoju, kas dar nežino.

Baras pro kurio langus matoma visa Klaipėdos panorama, - nėra nieko originalaus.

Bet tualetas, kuriame atsisėdęs ant klozeto toliau grožiesi visa ta panorama – tikrai vieta privaloma apsilankyti.

(bijantiems aukščio – nerekomenduotina. Tualeto patalpa siaura  )

5. Klaipėdoje gyvena mylimiausios draugės

Visiems jas rekomenduoju :)

Rasa
Sonata
Gana
Ingrida
Jūratė
Lina

Tekstas Andrės

Read more...