Pavasaris

Visi mėgsta pavasarį.

Aš irgi mėgstu.

Visi žino, kad jis niekada neateina lygiai kovo 1-ąją, visi su tuo sutinka, visi pasiryžę laukti jo toliau, ištikimai ir kantriai. Nes visi maždaug nutuokia kokioje klimatinėje zonoje mes gyvenam, ir visi puikiai žino frazę apie mūsų šalies pavadinimą, kuris ir įtakoja kritulių gausumą virš/ant? mūsų teritorijos.

Aš irgi visa tai žinau.

Todėl kantriai tyliu ir nesiskundžiu nepavasariu (šitą nesezoną žino ir įvardija ne visi, bet jis yra. Yra ir nevasara ir nežiema. Nežiemą aš kažkodėl myliu. Kažkodėl....Na, nekelia ji man jokio kūrybinio polėkio bei noro prasibėgt žeme kojom jos neliečiant, tačiau ji man mielesnė, nei ta stichinė nelaimė, kuri buvo šįmet gruodžio-vasario mėnesiais. Bet ne apie tai kalba. ) tol, kol kalendorinis pavasaris neįsivyrauja visu savo pajėgumu, o tie niekšai, kurie už jį atsakingi (sinoptikai), su ironiška šypsena nepraneša, kad jokios šilumos dar nelauktumėme.

Gerai, mes jos nelaukiam, bet gal galima bent kritulių kiekį sumažinti???? Šiandien susimąsčiau, ir pabandžiau iš atminties gelmių ištraukt sampratą, prisiminimus apie tai, koks pavasaris būna realybėj...tiksliau, - koks jis turėtų būti...Betgi, nepaneigsim, jis toks gi kažkada ir būdavo.....Nu – tikrai....

Žodžiu, pavasaris nebūtinai prasidėdavo iš karto karščiais. Ne, ne, nekelkim jam nerealių reikalavimų.

Bet jis prasidėdavo saule.

Tokia, kuri priversdavo ištraukti iš stalčių, rankinių ir kitų žieminių slėptuvių akinius nuo saulės, plonas pirštines, plonus šalikėlius, ir, aišku, sijonukus.

Pavasaris būdavo toks, kad visokių parskridusių čirvirvukų čiulbėjimas versdavo jiems pritarti, aukštai užvertus galvą į dangų (atsargiai su tuo užvertimu, na, dėl viso pikto...)

Pavasaris būdavo toks, kad staiga, vieną dieną, grįžus namo, ėmei ir netyčia apsižiūrėdavai, kad – ups, jau šildymas išjungtas...Ir neaišku kada, gal vakar, gal prieš savaitę, betgi – jokio skirtumo, tik sveikintinas reiškinys.

Jeigu lydavo (neneikim šito fakto – čia lyja per kiekvieną sezoną), tai po lietaus per balas prasibėgėdavo laimingų kūdikių pulkelis, ir po lietaus dar skaisčiau sušvisdavo saulė.

Na, bet čia faktai ir prisiminimai iš senovės, iš tų laikų, kai žolė būdavo žalesnė.

Grįžkim į realybę.

Aš labai ilgai kentėjau ir nesiskundžiau nepavasariu, bet šiandien kantrybė išseko.

O ji išseko po to, kai atėjau į darbą šlaputukėm kojom (taip, reikėjo nusipirkt guminius, betgi naiviai tikėjausi, kad jų ilgam neprireiks ir aš kaip nors išsiversiu be jų), šlapiausiomis pirštinėm, šlapia puse striukės (irgi dalykas, vertas išsamesnių tyrimų – kodėl, einant per lietų, su lietsargiu, vis tiek viena kūno pusė lieka šlapia??? Prašom atkreipti dėmesį, kad lietsargis normalaus dydžio, ne vaikiškas koks).

Troleibuse stumdėsi minia varvančių žmonių, jų lietsargiai tylia, oria srovele tekėjo į mano batus, mano kelnėm (kokie sijonai nepavasarį? !), lygiai taip pat elgėsi ir mano lietsargis. Kai kurie žmonės smirdėjo drėgnais pseudoodiniais rūbais.

Maža to, - kai visa sušlapus, sušalus pasiekiau darbą, su tylia viltim sušilti ten, manęs laukė dar vienas nepavasario siurprizas – atjungtas šildymas. Kabinetas dvelkė švelnia drėgme, pro kiaurą stogą (kurio negalima taisyti iki pavasario, o kadangi pavasario nėr, tai stogas ir toliau kiauras) tyliai ir jaukiai šnarėjo lietaus lašai, už lango nesigirdėjo ir nesimatė nei vieno čirvirvuko, į saulę mes, vilniečiai, jau sureaguotume kaip vampyrai, nes esam atpratę nuo šito reiškinio, jis mums jau, galbūt, pakenks.....

Ir tokiom sąlygom, šlapiom kojom, susivyniojus į šlapią striukę, kažkur nutrenkus šlapią skėtį, pamažu prarasdama balsą ir atrasdama slogą su kosuliu, aš ilgesingai žiūriu pro langą, ir vis labiau imu tikėt, kad tą, Teisingąjį, Pavasarį aš tiesiog išsigalvojau.

Arba pamačiau televizoriuje.

Nes čia jo tiesiog negali būti.

Tekstas- Andrės, fotografijos- Sonatos