Etiketės

Jeigu esi blogeris, esi grafomanas.

Jeigu esi rašytojas, privalai turėti filologinį išsilavinimą (pageidautinas minimumas – būti apsigynusiam disertaciją filologine tematika), kitaip tavo rašymas yra niekinis.

Jeigu esi vairuojanti blondinė – nemoki vairuot ir esi kvaila.

Jeigu dirbi valstybinėje įstaigoje – neveiki nieko, ir tik gadini mokesčių mokėtojų pinigus.

Jeigu turi kūdikį – gražiausia jo vieta ir mylimiausia tema – jo užpakalis su visom jo funkcijom.

Jeigu dirbi Maximos kasoje – esi vargšė, kvaila, neprotaujanti, nesimokiusi višta.

Jeigu esi skustagalvis – esi potencialus banditas.

Jeigu esi pensininkas –tau nėra reikalo naudotis viešuoju transportu piko valandom.

Jeigu esi ištekėjusi už užsienio piliečio, jis būtinai bus musulmonas, kuris tave muš, lieps vyniotis į palapinę ir taip išeiti į miestą, paskui atims vaikus, o tave išmes į gatvę.

Jeigu gyveni užsienyje – būtinai plauni indus, valai užpakalius, maitiniesi liekanomis, mokykloje nesimokei, Lietuvoje Puikiai Apmokamo darbo neradai, nes esi „lūūūzeris“.

Tai ir ne tik tai, mielieji, yra tik etiketės, kurias mes/jūs labai lengvai prikabiname kiekvienam žmogui, kiekvienam jo poelgiui, jo socialinei padėčiai, jo hobiams, jo darbovietei, jo draugų, artimųjų ratui bei gyvenamajai vietai.

Kokio velnio mes/jūs tas etiketes kabinam?

Turbūt, dėl to, kad jaustis patogiau? Juk prikabinus etiketes, sudėliojus viską į lentynėles, pasaulis staiga ima atrodyti kontroliuojamas ir tvarkingas. Na, o poreikis kontroliuoti kiekvieną situaciją, imtinai su visu pasauliu, tik rodo asmens nepasitikėjimą savimi bei jo nepilnavertiškumą.

Tai ar daug mumyse to nepasitikėjimo?

Sakyčiau, - gan daug, ir priežastys – socialinės, mentalinės, ekonominės ir, galbūt, klimatinės. Jų nenagrinėsiu.

Tiesiog, imkim ir pabandykim, prieš padėdami žmogų su jo gyvenimiška statistika, į lentynėlę, ir pagalvokim. O kas, jeigu:

Žmogus, dirbantis geležinkeliečiu – nėra rusakalbis, nėra alkoholikas, nemuša žmonos ir vaikų, vakarais skaito Da Vinčo kodą, savaitgaliais mėgsta fotografuoti saulėtekius Leica fotoaparatu.

Blondinė įvažiavusi jums į „užpakalį“ – istorijos mokslų daktarė, kurią apakino saulė, ir ji pati žino, koks tai kvailas pasiteisinimas?

Gatve einantis reperių būrelis – nieko dar nenužudė, ir, apskritai, yra klasės pirmūnai?

Mergina, vedžiojanti jorką – nėra kvaila fyfa, o jorkas – nėra kvailas graužikas.

Asmuo kas rytą praveriantis valstybinės įstaigėlės duris – ten dirba. Darbus. O ne vien geria kavą, laksto parūkyt ir plepa su kolegom. Tiesa, - nebūtinai jis Uždirba.

Lietuvis gyvenantis Anglijoje – dirba valstybinėje įstaigoje, Uždirba ir nejaučia neapykantos likusiems lietuviams.

Skustagalvis, lekiantis su BMW, visa gerkle plyšaujant Russkoje Radio – turintis filologinį išsilavinimą ir renkantis medžiagą disertacijai, bet nerašantis ir niekada nerašysiantis knygų.

Seimo narys......Ak, ne, šitiems niekadėjams etiketę palikim, vis tiek – visi jie ten tokie.....

Sakot, jie – išimtis iš taisyklės?

O, jei tų išimčių beveik 50 procentų?

Tokiu atveju tos etiketės ir jų kabinimas –niekinis veiksmas.

Būtų gerai, kad kiekvienas etikečių kabinėtojas prieš ją užkabindamas imtų ir pamąstytų apie alternatyvas.

Nes mes, žinote, galim imti ir pakalbėti, kas ir koks būna potencialus etikečių kabinėtojas.

Tai žmogus, kuris........