Pavasaris

Visi mėgsta pavasarį.

Aš irgi mėgstu.

Visi žino, kad jis niekada neateina lygiai kovo 1-ąją, visi su tuo sutinka, visi pasiryžę laukti jo toliau, ištikimai ir kantriai. Nes visi maždaug nutuokia kokioje klimatinėje zonoje mes gyvenam, ir visi puikiai žino frazę apie mūsų šalies pavadinimą, kuris ir įtakoja kritulių gausumą virš/ant? mūsų teritorijos.

Aš irgi visa tai žinau.

Todėl kantriai tyliu ir nesiskundžiu nepavasariu (šitą nesezoną žino ir įvardija ne visi, bet jis yra. Yra ir nevasara ir nežiema. Nežiemą aš kažkodėl myliu. Kažkodėl....Na, nekelia ji man jokio kūrybinio polėkio bei noro prasibėgt žeme kojom jos neliečiant, tačiau ji man mielesnė, nei ta stichinė nelaimė, kuri buvo šįmet gruodžio-vasario mėnesiais. Bet ne apie tai kalba. ) tol, kol kalendorinis pavasaris neįsivyrauja visu savo pajėgumu, o tie niekšai, kurie už jį atsakingi (sinoptikai), su ironiška šypsena nepraneša, kad jokios šilumos dar nelauktumėme.

Gerai, mes jos nelaukiam, bet gal galima bent kritulių kiekį sumažinti???? Šiandien susimąsčiau, ir pabandžiau iš atminties gelmių ištraukt sampratą, prisiminimus apie tai, koks pavasaris būna realybėj...tiksliau, - koks jis turėtų būti...Betgi, nepaneigsim, jis toks gi kažkada ir būdavo.....Nu – tikrai....

Žodžiu, pavasaris nebūtinai prasidėdavo iš karto karščiais. Ne, ne, nekelkim jam nerealių reikalavimų.

Bet jis prasidėdavo saule.

Tokia, kuri priversdavo ištraukti iš stalčių, rankinių ir kitų žieminių slėptuvių akinius nuo saulės, plonas pirštines, plonus šalikėlius, ir, aišku, sijonukus.

Pavasaris būdavo toks, kad visokių parskridusių čirvirvukų čiulbėjimas versdavo jiems pritarti, aukštai užvertus galvą į dangų (atsargiai su tuo užvertimu, na, dėl viso pikto...)

Pavasaris būdavo toks, kad staiga, vieną dieną, grįžus namo, ėmei ir netyčia apsižiūrėdavai, kad – ups, jau šildymas išjungtas...Ir neaišku kada, gal vakar, gal prieš savaitę, betgi – jokio skirtumo, tik sveikintinas reiškinys.

Jeigu lydavo (neneikim šito fakto – čia lyja per kiekvieną sezoną), tai po lietaus per balas prasibėgėdavo laimingų kūdikių pulkelis, ir po lietaus dar skaisčiau sušvisdavo saulė.

Na, bet čia faktai ir prisiminimai iš senovės, iš tų laikų, kai žolė būdavo žalesnė.

Grįžkim į realybę.

Aš labai ilgai kentėjau ir nesiskundžiau nepavasariu, bet šiandien kantrybė išseko.

O ji išseko po to, kai atėjau į darbą šlaputukėm kojom (taip, reikėjo nusipirkt guminius, betgi naiviai tikėjausi, kad jų ilgam neprireiks ir aš kaip nors išsiversiu be jų), šlapiausiomis pirštinėm, šlapia puse striukės (irgi dalykas, vertas išsamesnių tyrimų – kodėl, einant per lietų, su lietsargiu, vis tiek viena kūno pusė lieka šlapia??? Prašom atkreipti dėmesį, kad lietsargis normalaus dydžio, ne vaikiškas koks).

Troleibuse stumdėsi minia varvančių žmonių, jų lietsargiai tylia, oria srovele tekėjo į mano batus, mano kelnėm (kokie sijonai nepavasarį? !), lygiai taip pat elgėsi ir mano lietsargis. Kai kurie žmonės smirdėjo drėgnais pseudoodiniais rūbais.

Maža to, - kai visa sušlapus, sušalus pasiekiau darbą, su tylia viltim sušilti ten, manęs laukė dar vienas nepavasario siurprizas – atjungtas šildymas. Kabinetas dvelkė švelnia drėgme, pro kiaurą stogą (kurio negalima taisyti iki pavasario, o kadangi pavasario nėr, tai stogas ir toliau kiauras) tyliai ir jaukiai šnarėjo lietaus lašai, už lango nesigirdėjo ir nesimatė nei vieno čirvirvuko, į saulę mes, vilniečiai, jau sureaguotume kaip vampyrai, nes esam atpratę nuo šito reiškinio, jis mums jau, galbūt, pakenks.....
Ir tokiom sąlygom, šlapiom kojom, susivyniojus į šlapią striukę, kažkur nutrenkus šlapią skėtį, pamažu prarasdama balsą ir atrasdama slogą su kosuliu, aš ilgesingai žiūriu pro langą, ir vis labiau imu tikėt, kad tą, Teisingąjį, Pavasarį aš tiesiog išsigalvojau.

Arba pamačiau televizoriuje.

Nes čia jo tiesiog negali būti.

Tekstas- Andrės, fotografijos- Sonatos

Sonata  – (2010 m. balandžio 8 d. 07:48)  

Andre, šiandien per "Labą rytą" p. Galvonaitė sakė, kad pavasaris šįmet prasidėjo laiku :D

Andrė  – (2010 m. balandžio 8 d. 09:16)  

Jai gal ir prasidėjo. Arba ji pati nesuvokia KAIP ji klysta :P

lina  – (2010 m. balandžio 8 d. 12:19)  

Kol pavasaris maivosi, matau, kad dar daug graziu minciu ir foto pagaminsit!

Ingrida –   – (2010 m. balandžio 8 d. 13:17)  

Sveikinimai naujai iškeptoms "blogiukėms" :)

Ar galiu pabandyt įsiterpt? Ooo... čia apie kurį pavasarį kalbam? Vilnietišką? Nes pajūry tai saulė šviečia, čirvirvukai čiulba ir su akiniais nuo saulės varinėju jau seniai... :)

Nabetotačiaukaiptenbebūtų... linkiu jums to tikrojo Pavasario visur. Ne tik gamtoje, širdyse, mintyse, bet ir jūsų kūryboj :) SĖKMĖS!!!

Sonata  – (2010 m. balandžio 8 d. 13:26)  

Ingrida, taip taip, čia vilnietiškas toks vakar buvo:) Pajūrį nuotraukos tik iliustruoja :)Reikia tikėtis kad ir ateity taip bus :D . Nors šiandien ryte reikia pripažinti pas mus irgi šalta buvo ir šildymas pas mane darbe deja atjungtas :)Tik ta saulė už lango ir paguodžia :)

Andrė  – (2010 m. balandžio 8 d. 14:08)  

Aha, saulė guodžia tiek pat, kiek ir sausį - malonu pažiūrėt, o realios naudos nulis. Oi, atsiprašau +1 realios naudos.

Vilma –   – (2010 m. balandžio 8 d. 18:52)  

Gražu...Įdomu...Kaip ir visur,kur jūs prisiliečiat.
Sėkmės

Daiva –   – (2010 m. balandžio 8 d. 21:12)  

kol kas neoptimistiškas tas pavasaris,lauksim šiokių tokių pagyrų bent kalendorinio pavasario gale,o gal nesulaukusios pavasario,pajusim,kad jau tikra vasara :)
sėkmės jums kūryboje,šaunuolės jūs :)

Rasa –   – (2010 m. balandžio 11 d. 01:03)  

Sveikos, mielos. Smagu, kad kažkaip įkūnijot tai, ką puikiai mokate :-)
O aš tyliai atėjau čia naktį. Ne, neatsėlinau slapta, tiesiog naktis man patinka. Todėl, kad naktį visada turiu laiko, o ir pavasaris šiuo paros laiku nuo nepavasario beveik nesiskiria. Nei balų, nei šlapių kojų ar striukės, nei šalto nesvetingo darbo - nieko nepavasariško. Šilta, jauku, patogu... Montoriuje - rausvi tulpių tapetai (visą nežiemos sezoną), kažką čirvirvuoja televizorius... Nesiklausau ką, todėl atrodo visai pavasariškai.
Jeigu taip tęsiu ir toliau, galiu net vasarą įsikalbėt :-)Na, dar teisngų kvepalų lašelį... :-)
O jei rimtai, metų laikas man beveik geras visoks, norėčiau nebent kažkurio jaunystės pavasario. O gal net vaikystės. Pamenat, kai parleki sušilusi iš kiemo ir maldauji mamos, kad leistų nusivilkti striukę, po pusvalandžio jau - ir megstinį, įdienojus - pėdkelnes pakeisti trumpoms kojinytėmis, nes ,,jau visas kiemas trumpom rankovėm"? Ir kai mama leidžia, nes net jai jau karšta valyti langus, išleki laukan tokia visa išsirengusi ir tooookia laaaiiisvėėėė, toookia!!! Ir nė vieno rūpestėlio...
Pasakykit, kad nesapnavau. Juk buvo ir tokie pavasariai?

Unknown  – (2010 m. balandžio 11 d. 10:37)  

Labas rytas. Pavasaris jau pamažu tampa visai mielas

Sonata  – (2010 m. balandžio 11 d. 12:34)  

Buvo Rasa, buvo tikrai, bet aš kažkaip labai retai dairausi atgal, gal kad nedaug tų kažkokių labai įsiminusių dalykų išliko iš vaikystės ar jaunystės. Bet ir šiaip, nemėgstu daug galvoti apie praeitį, daugiau mąstau apie ateitį, nors ir to turbūt nereikėtų daryti :)

Andrė  – (2010 m. balandžio 11 d. 20:06)  

Šiandien, būtent, toks Rasos vaikystės, Pavasaris. Mano vaikas atbėgo su prašymu nusiimt striukę, po to - megztinį. :)
Megztinio neleidau, langų nevaliau :)

smilga  – (2010 m. balandžio 12 d. 08:45)  

Šiandien jau beveik tikras pavasaris, jei žiūrėt pro langą. Tik termometras aiškiai meluoja. Tačiau saulė skaisti. Medžių viršūnėse jau matomas žalsvas šydas- tuoj tuoj sprogs pumpurai. Beje, ar esat klausęsi kaip sproginėja liepų pumpurai? Jeigu ne- tai būtinai pasiklausykite. Jie labai triukšmingi. Neužgožia to garso net miesto gausmas. O jausmas neišpasakytas kai tampi medžių prabudimo liudininku. Geros dienos

Sonata  – (2010 m. balandžio 12 d. 08:59)  

Smilga, rimtai ???? O kada jie sprogsta? ar dabar jau ? Reikės būtinai paklausyt :)))

Andrė  – (2010 m. balandžio 12 d. 11:48)  

Ir mane labai sudomino tie liepų pumpurai....Beveik kasvakarą praeinu pro galingas liepas pakelėj, reikės būtinai įsiklausyti.

Rasa –   – (2010 m. balandžio 12 d. 23:14)  

Perskaičiau, Sonata, tavo žodžius apie praeitį ir pagalvojau, kad turbūt tikrai gana dažnai ją prisimenu. Be liūdeso ar nostalgijos. Tiesog. Oi kiek visko atsimenu iš vaikystės... Ten kažkoks visa kitas, didelis, tkrai ne šis pasaulis :-) Apie ateitį, turiu pripažint, galvoju nedaug. Ko gero beveik visai negalvoju. Kiek žinau, tai labai aiškus senatvės požymis :-)
Manau, šaunu, Sonata, kad nesidairai praeitin. Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs, kad ,,labai didelė dalis žmonių gyvena praeitim, kai kurie - dabartim ir tik visai nedidelė dalis jų lieka ateičiai" (kažkaip panašiai). Taigi, tu - ateites žmogus :-)
<
O liepos... Negi tikrai triukšmauja? Prie tėvų namo jos jau trisdešimtmetės, aukštos, kažin, pasiekčiau girdėti tą pumpurų sprogimą?.. :-) Norėčiau. Juk kažkada vaikystėje (vėl tas praeities pasaulis) su tėčiu jas laistėm, su drauge tvarstėm, kad perpus kažkieno nulaužtos prigytų. Prigijo. Išaugo. Ošia. Sakyčiau, jos man visai skolingos tą pumpurų muziką :-)

Sonata  – (2010 m. balandžio 13 d. 00:01)  

Oi Rasa, kad dar kas drąsos duotų žengti ryžtingiau į priekį, o tai dažniausiai vis tik stabčioju vietoj, o taip norėtųsi dar ką gero , naudingo nuveikt. Tai kartais man atrodo kad reikėtų daugiausia vis tik dėmesio skirti dabarčiai, nes lekia pralekia tas laikas , tik apsidairiai kad jau nugyvenai daug, o vat pasidžiaugti maža kuom randi :)

Rasa –   – (2010 m. balandžio 13 d. 01:18)  

Oi, apie dabartį tai tu labai teisingai. Bet čia, jau, manau, visas menas - gyventi dabartyje. Turbūt norėčiau taip mokėt. Nors, kita vertus...
Įdomu, kas svarbiau - patys išgyvenimai(čia ir dabar) ar atsiminimai apie juos? Juk tie atsiminimai ir yra visa patirtis. O kokia gi dabartis be jų... (čia aš teisinu savo nemokėjimą būti dabar):).
dar man patinka šie žodžiai apie atminties pokštus:
,,Kai koks nors jausmas buvo, atrodė, kad jis niekuomet neišnyks; kai jis išnyko, atrodė, kad niekuomet jo ir nebuvo, o kai jis vėl grįžo, atrodė, kad jis niekad ir nebuvo išnykęs". (George MacDonald; What's Mine's Mine, 1886).
Ko gero tai tinka ne tik pavasariui :)

Sonata  – (2010 m. balandžio 13 d. 08:10)  

Manau , kad prisiminimai apie gerus dalykus tikrai nėra blogai, jei tai netampa pagrindiniu dalyku- gyventi vien prisiminimais, blogiau kai žmogus kaupia širdyje blogus dalykus, kartėlį, kuris nuodija viską aplink. Bet man atrodo vis tiek noras patirti kąžką naujo, pažinti, sužinoti daugiau yra pagrindinis variklis judėti pirmyn. Tada ir oras jokios įtakos neturi. Bet oi kaip čia mes nukrypom nuo pavasario temos :D O posakis labai taiklus :)

Anonimiškas –   – (2010 m. balandžio 13 d. 14:45)  

...gražios jūsų mintys, gražūs pamąstymai. Susimąsčiau ir aš... Neseniai teko girdėt vieną istoriją vieno žmogaus. Jis be galo mylėjo savo mamą. Jo mama nusižudė... Tai buvo prieš dvidešimt metų. Ir, kaip jis pasakojo, jam baisiausia buvo po dviejų svaičių - kai niekas net neprisiminė jo mamos. Jis nenorėjo tauip pat baigti savo gyvenimo. Ir nuo tada pradėjo daryt didžius darbus. Bet su Dievo pagalba. Aš galiu pasakyt, kad jo nepamirš po jo mirties dar ilgai ilgai. Nes ir aš jo nepamiršiu, ir dar daug daug žmonių...
...kartu pasidarė liūdna. Juk aš nieko šiame gyvenime nenuveikiau, ir mane turbūt pamirštų jau po savaitės... kažką reikia keist... nenoriu taip be pėdsako išnykti...
...toks mano pavasaris šiemet... apmąstymai...

Rasa –   – (2010 m. balandžio 13 d. 19:01)  

O aš manau, jog gal visai norėčiau, kad po savaitės ar dviejų gyvieji manęs DAR neprisimintų. Juk tie prisiminimai tikrai keltų tik skausmą. Va, po kokių metų, kelių - jau, jei norisi, prašom.
Nors šiaip, juk kiekvieną žmogų atsimena jo artimieji (na, beveik kiekvieną). Ir gana dažnai. Nei už ką. Tiesiog dėl to, kad buvo mama, mokytoja, maloni kaimynė... Manau, man to visai užteks...:-)

Jūratė –   – (2010 m. balandžio 14 d. 07:47)  

Kiekvienas paliekame savo nematomą pėdsaką kiekvieną dieną. Juk minioje žmonių ištirpstame kasdien ir nepasigendame kitų nepažįstamųjų dėmesio.
Vakare po darbo stoviu stotelės šurmulyj ir galvoju kad yra žmonių kurie vaikšto tomis pačiomis plytelėmis keliomis minutėmis anksčiau už mane ar vėliau ir vien todėl mes niekad niekad nesusitinkame. Tarsi paraleliniuose pasauliuose. O ir palikus pėdsaką didžioji dalis žmonių galbūt pastebės patį pėdsaką, o ne jo autorių. Tarkim Vilniaus centre ant viešbučio stogo yra užbogintas milžiniškas šventas Jurgis. Kažin ar daug žmonių žiūri taip aukštai užvertę galvas. Ir dar mažiau jų žino autoriaus pavardę. Ir beveik nulis jų žino kam priklauso ta pavardė. Visuomenė yra tokia kad reikia padaryt kažką labai blogo ir labai daug kad prisimintų ilgai ilgai. Jau seniai užmarštyje tie laikai kai šimtmečiais prisimindavo naujos teoremos, eilėraščio ar freskos autorių. Dabartiniame knibždėlyne žymiu tapti lengviau padarius ekscentrišką veiksmą, sužibėjus jumoro laidoje, būnant išskirtinai negražiu. Pažiūrėkit į gražuoles anorektikes manekenes. Jos vienodos visos. O štai kokį Antanėlį žino visa Lietuva ir su niekuo nesupainios. Ar visuomenė garbina negabius bjaurybes? Galbūt ir ne- tačiau tobulų, gabių, gražių yra minios. O išsiskiriantys iš minios visada svarbiausi. Tegyvuoja netobulumas iki jis taps visuotiniu?
Gal vis tik pasiliksiu šiuolaikinėje minioje, gyvensiu iki būsiu užmiršta, nes tik mano kūrėjas žino kokia esu tobula- o tai yra svarbiausia.

Anonimiškas –   – (2014 m. rugpjūčio 11 d. 20:00)  
Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

Rašyti komentarą

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Blog'o tikslas

A – joks.

Tiesiog – literatūriškai padailinta ir iliustruota gyvenimiška statistika.

Nepriimkite nei tekstų nei vaizdų asmeniškai, tai tik mūsų subjektyvi nuomonė apie įvairius gyvenimo reiškinius.

Ieškoti šiame dienoraštyje

  © Blogger template Shush by Ourblogtemplates.com 2009

Back to TOP