Apie nutrūkstančius...

Atsiverčiu vis blogą, pažiūriu kaip mes čia vis laukiame kalėdų.... ir juokas suima, ir liūdna ir graudu palieka. Kiek daug kai pagalvoji visko gyvenime nutrūksta... nutrūkęs juokas, nutrūkęs detektyvas, nutrūkusi jungtis, buvusi tarp žmonių kurie galbūt galėjo būti tau artimi ir brangūs, nutrūkęs net laukimas... Šiandien paskaičiau vienam bloge apie laimės rūšis, gal ten ir apie laimę, bet man kažkaip užstrigo žodžiai apie santykius ir apie draugystę- Apie laimės rūšis Labai prasmingi žodžiai tie man pasirodė, gal kad pati šiuo metu esu kažkokiam keistam suvokime apie tai, bandau išgryninti savus jausmus, galų gale bandau vėl mokytis pajausti. Kažkam ateina pabaiga, kažkur prasideda pradžia vėl... tai ir su šituo dienoraščiu dažnai vis pagalvoju, kaip pasielgt? Kaip manot?

Read more...

Kalėdų belaukiant...

Noriu visus pasveikinti su artėjančiomis Kalėdomis. Svajokime... tikėkime... mylėkime... Būkime laimingi :)

Read more...

Trakai

 

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS (beveik detektyvinė istorija) VIII dalis

Sonata susimąsčiusi gurkštelėjo iš puodelio „arbatos“, ir tuoj pat susiraukusi pastatė ant puoduką ant stalo.

- Žinai, aš liepiau jai ateit vienai, bet kažkodėl ir šita primygtinai prašėsi į apklausą! – paskelbė Andrė, atsiradusi prie stalo.
Kartu su Aušra ir...Vilma.
- O tau ko? – nustebo Sonata. – Nenustygsti vietoje, veržiesi į apklausą?
- Nė velnio! – stoiškai atrėžė Vilma. – Atėjau prisipažinti.
- Kąąąą?! – apstulbo Andrė, netyčia nušluodama nuo stalo vieną kitą lėkštę. – Prisipažinti?! Mergos, girdit – tai Vilma nužudė Ganą!

Anas stalo galas sušurmuliavo itin garsiai.
- Nesąmonė! – prabilo Loreta. – Vilmutė visą laiką sėdėjo šalia manęs. Nieko jinai nenužudė.
- Nebūk durna, neprisipažink, - šūktelėjo Vilmai Greta. – Joks prisipažinimas negalioja, kai yra išgaunamas tokiomis aplinkybėmis. Tau reik advokato.
- Aš galiu! – oriai pareiškė Rasa.
- Ne, nu, kodėl tu? – pasipiktino Greta. – Ir aš gal norėčiau????
- Gal baigsit tuos policinius žaidimus?! – supyko Daiva. – Nėr čia ko daugiau aiškintis – Vilma nužudė Ganą, dabar telieka išsiaiškinti kur mano samtis, o šitam jokie ten advokatai nereikalingi. Taškas!
- Cit! – riktelėjo Sonata. – Kol kas joks advokatas nereikalingas. Būkit malonios, patylėkit, o aš jau išsiaiškinsiu viską.

Merginos, kad ir be didelio entuziazmo, visos sutiko su Sonatos paliepimu.

- Taigi, Vilmute, dėl ko nori prisipažinti? – pasiteiravo Sonata.
- Tai ne ji viena nori prisipažinti, aš – irgi, - atsakė Aušra.
- Ir tu??? – vėl pašoko Andrė. – Mergos, girdit, dar ir Aušra.....!
- Ša, tu! – sušnypštė Sonata ir timptelėjusi už sijono krašo, pasodino Andrę. – Nekelk panikos. Duok pašnekėt pirma.
- Tai ką čia šnekėt, viskas gi aišku – jos abi susimokė ir nužudė Ganą. Po to paėmė Daivos samtį...ne – prieš tai paėmė Daivos samtį....ne, jos iš anksto nužiūrėjo samtį...ne...Kam, po galais, jums buvo reikalingas tas samtis? – sutriko Andrė.
- Sriubai virt, - atšovė Aušra. – Gal galima išklausyti ir mūsų versiją?
- Teisingą ir realią, - pabrėžė Vilma.
- Nu? – nepatikliai sukluso Andrė.
- Mes Ganos nežudėm, - choru pasisakė Aušra su Vilma.
- Nu čia dabar kas???? – apstulbo Andrė. – O tai kodėl sakėt, kad jūs nužudėt?
- Šitaip sakė ne jos, o tu, - sausai pastebėjo Sonata.
- Galų gale sveiko proto krislas šiąnakt, - lengviau atsiduso Vilma. – Taigi, kaip minėjom Ganos mes nežudėm. O prisipažint norėtumėm apie tai, kad šįryt prie viešbučio truputį apsipykom su ja....Na, taip, visai draugiškai.
- O prisipažįstam todėl, kad kas nors nugirdęs vos vieną kitą frazės nuotrupą nepadarytų nenormalių išvadų, tad geriau mes pačios papasakosim kaip viskas buvo.... – paantrino jai Aušra.
- Pala pala, - susimąstė Sonata. – Tai ir tu, Vilma, ten buvai? Kai Aušra pasakė, kad tai kažkas ne Ganos reikalas? Ir tu su ja šnekėjai?
-Aha, kaip matau, kažkas visgi ne tik nugirdo, bet dar ir išvadas pasidarė, - konstatavo Aušra.
- Įdomu kas? – smalsiai apsižvalgė Vilma. – Kuri stovėjo už kampo? Kuri mus įskundė?
- Šita informacija konfidenciali ir mes jos jums neatskleisim, - papurtė galvą Sonata.
- Šitam reikalui jūs galėsit vykdyt savo tyrimą, kai mes pabaigsim savąjį, - nusišaipė Andrė.
- Tik jau be tamstos pagalbos, - atkirto Vilma.
- Taigi, gal vieną kartą ir visiems laikams baigiam eskaluoti šitą klausimą, - pasiūlė Aušra. – Vadinasi, buvo taip – ėjom mes trise, aš, Gana ir Vilma. Aš pasakiau kažką, kad esu neišsimiegojusi, Gana atsakė, kad reikia mažiau dirbt, aš pasakiau, kad dirbt mažiau neįmanoma, tada jinai pasakė, kad nemoku susitvarkyt su savo darbu ir čia mano problema, tada aš ir pasakiau, kad tai ne jos reikalas...
- O tada aš įsiterpiau ir pasakiau, kad Gana nieko neišmano apie atsidavimą darbui, meilę jam, savirealizaciją darbe ir panašiai, - pratęsė Vilma. – Viskas.
- Kaip – viskas? Negi Gana jums nieko nebepasakė? – nepatikėjo Sonata.
- Ai, gal ir pasakė, bet staiga tema nukrypo į kates, tai ir pamiršom apie darbus, vistik išeiginės gi galų gale...., - paaiškino Aušra.
- O kodėl jinai nukrypo į kates? – nepatikliai sužiuro Sonata.
- Naaaaaa......, - nutęsė Vilma. – Turbūt, todėl, kad aš pasakiau, jog Gana nesupras mūsų meilės darbui, taip, kaip aš nesuprantu jų abiejų meilės katėms.
- Ir tada mes su Gana užsipuolėm Vilmą, - maloniai paaiškino Aušra.
- Gaila, bet – įtikėtina...., - atsiduso Andrė. – Tai, vadinasi, jūs Ganos nenužudėt?
- Ne, gaila, bet ne mes šitai padarėm, - gūžtelėjo pečiais Aušra.
- Tai mes jau einam, ania? – pakilo Vilma.
- Nu, turbūt....., - vėl atsiduso Andrė.
- Stop! – šūktelėjo Sonata ir visos jos pašnekovės sustingo savo vietose. – Jūs gi nepasakėt „mes nenužudėm Ganos“, jūs pasakėt „ne mes nužudėm Ganą“
- Ir koks skirtumas? – nesuprato Andrė. – Formuluotė skirtinga, bet reikšmė ta pati – ne jos kaltos dėl Ganos.
- O tu protingesnė nei atrodai, - kreipėsi Aušra į Sonatą.
- Žinau, - nesiginčijo Sonata. – Taigi, ką tu įtari ir kodėl?
- Žinai, nenorėjau sakyti ir nebūčiau sakiusi...Bet, jei jau šneka apie kates...., - šyptelėjo Aušra.
- Oi, tik nesakyk, kad aš nužudžiau Ganą dėl kažkokių kniaukiančių, besišeriančių padarų! – įsižeidė Vilma.
- O apie tave niekas nieko ir nekalbės, - nuramino ją Aušra. – Ganą nužudė Ingrida. Šššššš, Andre, tik nerėk.
Vilma su Andre taip ir liko stovėt išsižiojusios.
- Kodėl taip manai? – pasidomėjo Sonata.
- O šitai jau jūs pačios ir išsiaiškinkit, aš neįpareigota pasidalint savo versijom, aš čia ne tyrėja, - atšovė Aušra. – Aš dalinuosi tik faktais – Ingrida turėjo ko pykti ant Ganos. Ir šitai man pasakė pati Gana. Po to, kai Vilma nuėjo nuo mūsų, o mes tebetęsėm diskusiją apie kates..... Viskas, Vilmute, einam.

Kai Aušra su Vilma nutolo, Andrė atsisuko į Sonatą.
- Tai ką – tyrimas baigtas? O gaila vistik....
- Ne, niekas nebaigta, kol nepasišnekėsime su Ingrida, - nesutiko Sonata.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS (beveik detektyvinė istorija ) VII dalis

Sonata stovėjo ramiai, su pašaipia šypsena lūpose, galbūt kiek išsigandusi, nors išoriškai tai nelabai matėsi.
- Ainasau....., - iškvėpė Andrė. – Neeeeee, tu gi negalėjai, taip?
- O kodėl gi ir ne? – įsiterpė Vilma. – Tik dėl to, kad jinai dabar čia šerlokas?
- Bet rimtai.....tavęs taip ilgai nebuvo....., - susimąstė Rasa.
- Tu turėjai tiek laiko....Viskam. Šviesa dingo, atsirado, vėl dingo, o tavęs vis dar nebuvo čia...., - mąstė Daiva.
- Galėjo, galėjo, pažiūrėkit, kokia ji rami ir susitvardanti, - nusprendė Greta. – Jeigu žmogus niekuo dėtas jokioje istorijoje, jis ir nesiveržia jos tirti!
- O jeigu žmogus šiaip – veiklus, negi negalėtų? – pratarė Aušra.
- Na, tu pati irgi labai įtartina, tad patylėk ir negriauk mano versijos! – atrėžė Greta.
- Tai kuo man dabar čia išvis pasitikėti???? – Jūratė užsikniaubė ant stalo.
- Tuo, kuo ir mes visos – niekuo, - nusišaipė Vilma.
- Baik tu, jai sunkiau – ji pagrindinė liudininkė, - Rasa pabandė paglostyti Jūratės galvą, bet toji atšlijo.
- Tai gal dabar teiksies ir pasakysi, kur Padėjai Mano Samtį???? – suriko Daiva.
- Apsiramink tu su tuo samčiu! – riktelėjo Andrė. – Gerai, jei tai padarė Sonata – kaip ji tai padarė, a???? Juk, kai ji išėjo į tualetą, šviesa, o ir Gana buvo čia, taip?
- Taip, - patvirtino Loreta. – Ji sėdėjo šalia manęs, aš mačiau, kaip ji išėjo į tualetą. Viskas, o ir šviesa, buvo savo vietose.
- Na tai kas? – nesutriko Vilma. – Sonata išėjo, paskui dingo šviesa.....Kažkas išvilko Ganą, numetė ją tualete, Gana atsigavo, tada pamatė Sonatą, o ji jau ją ir pribaigė. O įkalčius, cigaretes, paliko.
- Aha, tai dabar į sceną išeina ir Antrasis Žudikas? – paskelbė Aušra.
Visos atsisuko į Andrę.
- Na, šitaip, tokiu atveju, viskas man ir paaiškėja. Tiksliai – taip ir buvo! – nusprendė Rasa.
- O kur tu buvai, kai dingo šviesa? – paklausė Helena. – Kur? Aš tavęs nemačiau.
- Aš negirdėjau, kas savaime jau yra keista, - užklausė ir Vilma.
- Tai gal tu Paėmei Mano Samtį???? – atsisuko į Andrę ir Daiva.
- Aha, samtis tai jau jai pats reikalingiausias daiktas namuose, - šyptelėjo Ingrida.
- Nu labadien, - prisėdo ant kėdės Andrė. – Šitokiais metodais mes tuoj prieisim prie linčo teismo. Nevilkau aš jokios Ganos ir jau tuo labiau nereikalingas man joks samtis. O, kai dingo šviesa, aš buvau....na, aš buvau....aš neatsimenu kur buvau. Sėdėjau, turbūt.
- Man atrodo, ji vis tik sėdėjo, - nuliūdino visas Jūratė. – Man rodos, aš ją irgi mačiau.....
- O man rodos, tu ištiktųjų per daug matai, - grėsmingai pratarė Vilma.
Jūratė aiktelėjusi nutilo.
- Gerai, taigi, jei visos nurimom, ir galim pasvarstyti logiškai, tada išeina, kad Andrė sėdėjo, kai dingo šviesa, Sonata buvo tualete., Gana irgi sėdėjo, o visas veiksmas prasidėjo, dingus šviesai. Tuo metu Sonata buvo tualete, Andrė buvo kažkur, Gana buvo kažkur..., - prabilo Greta.
-O, matau, mes turim naujų tyrėjų mūsų gretose, - mestelėjo Sonata atsisukdama į Gretą. – Taigi, - pirmyn, reikškis, vykdyk tyrimą....
- Tai, kad jos pačios ta istorija su basutėm, švelniai tariant, tokia jau ir nelabai įtikėtina, - prunkštelėjo Vilma. – Aš pavyzdžiui niekada nesiskausminčiau dėl kažkokios avalynės.....
- Va, tai todėl tau niekas ir nesiūlo eiti į tyrėjus, - atkirto Greta. – Pati kaži ko čia vis taip džiaugsmingai šokinėji? A? Dar niekas neišsiaiškino kokie nešvarūs reikalai tave siejo su Gana? A?
- Klausykit, klausykit, - pašoko Andrė. – O jums neatrodo, kad tos cigaretės gali būti visai nesusijusios su Gana? Nes jos visai nelimpa prie jūsų versijų. Vadinasi, kažkur svarstymuose padarėm klaidą.....
- Jei cigaretės nesusijusios su Gana, tai su kuo jos gali būti susijusios? – pasidomėjo Aušra. – Gana vienintelė rūko iš mūsų.
Visos kuriam laikui aptilo, susimąstė.
- Na, tai galų gale bent kiek mąstyti pradėjot - tamsoje pasigirdo Sonatos balsas, - tai pati pasisakysi, ar man pasakyti?
- Pati...., - tyliai kniauktelėjo Jolanta. – Cigaretės mano. Na, rūkau aš kartais..... Na, užėjau į tualetą, išverčiau rankinės turinį, lūpdažių ieškojau, ir pamiršau ten, ant praustuvo cigaretes.
- O, kai išeidinėjai iš tualeto, ėjai pro duris, ką sutikai? – paklausė Sonata.
- Tave, - tyliai pripažino Jolanta.
- Na, tundros? – kreipėsi į visas atsistodama Sonata. – Kuri nors dar abejoja manim, kaip tyrėja, kuri nors dar turi kokių nors nepamatuotų kaltinimų man?
- Neeeeee, - sutrikusios merginos papurtė galvas.
- Bet tai kaip tu taip operatyviai....., - pavydžiai atsiduso Vilma.
- Sakiau gi jums – jinai yra pati tinkamiausia tirti bylai, - priminė Ingrida.
- Aš irgi sakiau! – pašoko Andrė. – Tad dabar visos galit skirstytis, palikit mus su Sonata ir daugiau nė nebandykit kištis į bylos eigą.

Visos tylėdamos pakluso.

- Tu juk iš anksto žinojai kieno ten cigaretės? – paklausė Andrė Sonatos.
- Žinoma, - gūžtelėjo pečiais Sonata. – Dedukcinis metodas – jei Jolanta išeina iš tualeto, o jame lieka cigaretės, vadinasi, jos – Jolantos.
- Logiška, - pritarė Andrė. – Dabar imamės naujos apklausos, taip? Nes per tą blaškymąsi tik nutolom nuo pačios esmės.
- Įdomu, kas mus nuo jos nukreipė? – pašaipiai paklausė Sonata. – Tiek to, nesivargink, neatsakyk. Pakviesk man.....
- Vilmą? – pašoko Andrė.
- Ne, papurtė galvą Sonata. – Dar ne jos eilė...pala, pala, ką ten Greta minėjo? Apie menamą Aušros ir Ganos konfliktą?
- Jau bėgu Aušros, - nutoldama šūktelėjo Andrė.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS (beveik detektyvinė istorija) VI dalis

- Daivute, pakviesk mums čia Jūratę ir gali eiti, - paprašė Sonata.

- Nereikia manęs niekur kviesit, aš čia. Ir aš viską girdėjau, ką ji sakė! – paskelbė Jūratė išlįsdama iš už Sonatos kėdės. – Šmeižikė!
- O ką aš jau tokio pasakiau? – įsižeidė Daiva. – Visos čia vienodai kaltos, visos galim būt žudikės. Tai yra – jūs galit, aš – ne. Nes aš irgi auka.
- Nes tau pavogė samtį – logiška, - nusprendė Andrė.
- Aha, geležinė logika, - nusipurtė Jūratė. – Kažkas visą laiką vyko šalia manęs, aš pagrindinė liudininkė, ant kurios dabar bandoma suversti visą kaltę. Įprasti nusikaltėlių metodai. O, jeigu aš būčiau turėjusi samtį, viskas, aš jau nebekalta??? Įprasta tyrėjų logika. Jūs visos šališkos kokios.....
- Šššš, ramiau, - nutarė Sonata. – Niekas nieko niekuo dar neapkaltino....
- Ir niekas nieko dar neišteisino – nepamirškim, - pastebėjo Andrė.
- Tai aš jau kaip ir eisiu? – su palengvėjimu atsiduso Daiva.
- Eik, eik, laisva, - paragino ją Andrė ir atsisuko į Sonatą:
- Reikia kuo greičiau apklausti Jūratę. Kol ji dar gyva. Nes maža ką....jaučiu, kad įvykiai krypsta siaubinga kryptim.....
- Eik šikt! – supyko Jūratė.
- Andre, nu, dievaži...., - susiėmė už galvos Sonata. – Gal tu ..eik....
- Kur? – žvaliai pašoko Andrė. – Gal tau dar arbatos padaryt? O gal kavos?
- Ne, ačiū, aš dar šito brudo neišgėriau, - nusipurtė Sonata. – Va, eik Rasą palydėk į tualetą, matau iš čia, kad jinai jau trypia, ale nedrįsta nueit.
Andrė dingo iš Sonatos akiračio, o po kelių akimirkų jos su Rasa išėjo iš salės į koridoriuką.

- Nepatinka man tie jų tardymo metodai...., - pasidalijo savo įspūdžiais Daiva.
- Tikrai...., - susimąstė Vilma. – Kažko aš nepasitikiu tais mūsų tyrėjais....
- Eikit tik, - nesutiko Aušra. – Ar jūs pačios norėtumėt imtis tokio purvino darbo? Aš tai – ne, fui. Geriau jau atsipalaiduojam ir ramiai pasibūnam.....
- O jau šita tai išvis įtartinai kažkaip rami ir linksma, - sušnabždėjo Jolanta Loretai.
Loreta tylėdama linktelėjo galva ir įdėmiai nužvelgė Aušrą.

- Taigi, Jūratėle, pradedam, - paskelbė Sonata. – Konkrečiai, tiksliai ir greitai, nes laikas spaudžia, o.....
- O mane gali nužudyt? – gailiai pasiteiravo Jūratė.
- Na, kol aš čia, niekas nieko nenužudys, - užtikrintai paskelbė Sonata.
- Ahaaaa, - netvirtai sutiko Jūratė.
- Na? Pradėk nuo pradžių. Tu sėdėjai netoli Ganos?
- Taip, ir tiksliai žinau, kad jinai buvo savo vietoj prieš dingstant elektrai, - patvirtino Jūratė.
- Kodėl esi tuo tokia tikra?
- Todėl, kad paprašiau jos paduoti man duonos, ji padavė, aš nusisukau, ir po kelių akimirkų dingo elektra....
- Vadinasi, - padarė išvadą Sonatą. – Mes jau beveik užtikrintai galim teigti, kad prieš išsijungiant šviesai, Gana buvo čia...... Ir dar tu sėdėjai netoli Daivos rankinės juk?
- Nei aš mačiau tą rankinę nei ką...Nors – ne, lyg ir mačiau....kažkaip kalbėdama buvau nusisukus, tai akies kraštu užfiksavau kaip ta rankinė pajudėjo....norėjau atsisukti pasižiūrėti, o tuo metu kaip tik dingo elektra, tai aš ir šokau iš vietos...Norėjau pašokti.....
- Bet nepašokai, nes....?
- Nes kažkas buvo už mano kėdės, negalėjau jos atstumti.....
- Toliau?
- Toliau kažką kažkam pasakiau, na, ir kėdė atsistūmė.... Bet pro mane kažkas praėjo...kažkas šleptelėjo šalia....o, kaip, žinok, praėjo...., - baimingai sušnabždėjo Jūratė.
- Kaip? Kaip nors ypatingai? – taip pat sušnabždėjo Sonata.
-Aha, dar pagalvojau, kad kažkas labai sunkiai velka kojas.....
- O paskui?
- O paskui.....O paskui.....
- Na?????
- O paskui Kažkas brūkštelėjo man per pakaušį... Ir dar paskui....kažkas šlumštelėjo....
- O paskui?
- O paskui įsijungė šviesa. Aš atsisukau pažiūrėti, kas ten pro mane ėjo. Bet ten nieko nebebuvo. Išvis – šalia manęs nieko nebebuvo. Nei Ganos, nei rankinės.
- Palauk, susumuojam, - pamąstė Sonata. – Tu matai rankinę, dingsta šviesa, kažkas neleidžia tau atsistoti, kažkas vyksta už tavo kėdės ir virš pakaušio, įsijungia šviesa – ir aplinkui nieko?
-Taip, - patvirtino Jūratė. – Nors, ne... Iš tikrųjų tai jau nepamenu, aš jau ten tokioj panikoj buvau, gal man jau viskas tik vaidenasi. Nors dabar man irgi atrodo, kad mane reikia nužudyti. Kol nesuvokiau, ką girdėjau.....

Staiga su trenksmu atsilapojo salės duris ir pro jas berėkaudamos įvirto Rasa su Andre.

- Mergos, ką mes radom tualete! – suriko Rasa.
- Kąkąką? – sukluso visos.
- Daiktinį Įrodymą! – paskelbė Andrė, padėdama tą įrodymą priešais Sonatą ant stalo.
Visos susigrūdo aplink Sonatą.
- Kas čia? – paklausė Sonata.
- Kaip kas? Cigarečių pakelis! – paaiškino Rasa.
- Ganos cigarečių pakelis! – paantrino jai Andrė.
- Aaaa? – ironiškai kilstelėjo antakius Sonata. – Nu, nu .....
- Ir ką tas įrodo? – skeptiškai prisimerkė Vilma.
- Varna tu, negi neaišku, ką tai įrodo? – nustebo Andrė. – Tai įrodo, kad Gana .....dingo be cigarečių! Vadinasi – dingo ne sava valia, nes sava valia ji būtinai išeitų su cigaretėm!
- Nesąmonė, - nesutiko Aušra. – Juk gali būti, kad ji paėmė vieną cigaretę iš pakelio....
- Negali, - atmetė šitą versiją Rasa. – Matai, pakelis naujas, net nepraplėštas.
- Ir vėlgi – ką tai įrodo? – nenurimo Vilma, - gal ji turėjo kokią užsilikusią.
- Ne, nu, jos tokios kvailos, kad net nemato akivaizdžių dalykų! – pasipiktino Rasa. – Žiūrėkit, kas čia prie pakelio. Žiebtuvėlis! Na, kur ji galėjo išeiti be cigarečių ir žiebtuvėlio.....
- Ką gi, mes grįžtam prie vienintelės ir pradinės versijos, - nutarė Aušra. – Gana buvo išvilkta ne sava valia...
- Palikusi cigaretes tualete. Su žiebtuvėliu, - patikslino Andrė.
- Klausimas – ko ji ėjo į tą tualetą su cigaretėm, jei ten rūkyti negalima? – susimąstė Vilma.
- O, galbūt, ji ėjo parūkyti, užėjo prieš tai į tualetą ir ten Įvyko Kažkas, ko pasekoje Gana ir buvo pradanginta? – garsiai pagalvojo Greta.
- Gal ji ten Ką Nors pamatė? Žudiką? Traukiantį iš Daivos rankinės Kažką? – spėjo Andrė.
- O tai kas galėjo būti tame tualete? – nepatikliai papurtė galvą Helena.
- Kaip tai kas? Gi – ji ten buvo, - prisiminė Ingrida.

Visos sutartinai aiktelėjusios atsisuko į Sonatą.

Tekstas Andrės

Read more...

KODĖL NIEKAS NEPAKLAUSĖ ANDRĖS? (beveik detektyvinė istorija) V dalis

- Kažką dar nužudė! – riktelėjo Andrė, ir dviem šuoliais atsidūrė prie kitų merginų būrelio.

Ja pasekė ir Sonata su Greta.

- Mergaitės, be panikos! – sukomandavo Vilma. – Visos persiskaičiuojam, kaimynes apžiūrim, ar visos vietoj! Kuri dingot?
- Jūratės nėr! – suriko Jolanta.
- Pagrindinės liudininkės?! – pasibaisėjo Andrė. – Sakiau gi....!
- Yr jinai, yr, - atsiliepė gūdus Jūratės balas iš po stalo. – Pasislėpiau kilus panikai.
Galima aš šalia tavęs pastovėsiu? – kreipėsi ji į Sonatą, atsargiai iškišusi galvą iš po stalo. – Dėl visa ko......
- Galima galima, - maloningai leido Andrė. – Seklio gi niekad nenužudo....
- Na, bet būna, kai į jį kėsinasi, - nugesino optimizmą Vilma.
- Tai kuri dingo? – apsidairė Sonata akimis skaičiuodama kiekvieną.
- Mano rankinė dingo, - atsiliepė Daiva. – Nežinau kur ją padėjau.....Visur žiūrėjau....Nėr jos niekur....
- Kam žudikui rankinė? – susimąstė Andrė.
- Ką tu joje laikai? – paklausė Sonata.
- Ką ką...nieko ypatingo...na...aš neatsimenu! – bejėgiškai klyktelėto Daiva.
- Kaip tu gali neatsiminti, kas tavo rankinėje? – įtariai nužvelgė Daivą Ingrida.
- Laisvai, - nesutiko Andrė. – Man irgi kiekvieną sykį, atidarius savąją, būna siurprizas, nes ko tik ten nėr ir kažin ko negali būt.....
- Tu tai taip, - numojo ranka Ingrida. – Bet ne tu gi buvai šiandien Maximoje ir ne tu Pirkai ten Kažką. O ji, - dūrė pirštu į Daivą, - pirko! Ką ir kodėl?
- Oooo, - darosi vis įdomiau ir įdomiau, - šyptelėjo Rasa. – Visos tokios paslaptingos, pasirodo, esam....Ir mistiškos....
- Visai kaip Lost seriale, - pagarbiai iškvėpė Andrė.
- O kas tai yra? – pasidomėjo Rasa.
- Na, filmas apie tai, kai dūžta lėktuvas, ir jo keleiviai išsigelbėja kažkokioje negyvenamoje saloje. Kurios neįmanoma aptikti jokiais prietaisais. Ir, kurioje nutinka visokių mistiškų dalykų, - paaiškino Andrė.
- Gerai, kad mes jokiu lėktuvu neskridom bent, - filosofiškai pastebėjo Helena.
- Aš su jumis niekur ir neskrisiu niekada, - atkirto Andrė. – Nu dar ko...! Lėktuvai ir taip toks stresas, o čia dar jūs su savo visokiomis paslaptimis.

- Nutylat visos! – perspėjamai pakėlė ranką Sonata. – Daivute, ateik sekundei čia, į šalį.
Gerai gerai, ir tu gali ateiti, Andre.
- Taigi, ką tu ten pirkai? - ištarė Sonata joms trims patogiai susėdus stalo gale.
- Tiek to, - niūriai prisipažino Daiva. – Samtį.
Andrė isteriškai nusikvatojo.
- O kam tau tas samtis čia?! – staiga ji įtariai nužvelgė Daivą. – Nebent tu su tuo samčiu norėjai ką nors priploti?!
- Nesąmonė, - nesutiko Daiva. – Buvo gražus samtis ir tiek. O namuose kaip tik pritrūko vieno samčio. Tai, galvoju, kodėl ir nenusipirkus dar vieno. Akcija buvo samčiams....
- Gerai, grįžtam prie rankinės, - paragino Sonata. – Kur tu ją matei paskutinį kartą?
- Na...., - susimąstė Daiva. – kai sėdėjom, numečiau ją ant kėdės.... paskui dingo šviesa...aš pašokau ir nubėgau...ten, kažkur....o paskui kilo panika, na, ir ne rankinė buvo galvoj..... Viešpatie, kaip man jos gaila....Gera nauja rankinė buvo, ką tik pirkau. Na, ir kur ji dabar???? – sielvartingai šūktelėjo Daiva. – Jeigu ir yra kur numesta, tai bus visa supurvinta, gal net pamušalas įplyšęs....O samtis???? Samtis kur???? Gražus naujas samtis. Man jo taip reikėjo, taip džiaugiausi, kad jiems akcija buvo...Ne, dabar netekau ne tik rankinės, bet dar ir samčio......Ir viskas per tai, kad kažkam užkliuvo mano rankinė, taikiai gulėjusi ant kėdės....
- O kur tu sėdėjai? – paklausė Sonata.
- Aš....prie....iš vienos pusės buvo Jūratė.....o iš kitos....oi, - aiktelėjo Daiva. – iš kitos pusės buvo Gana.
- Tai rankinė liko prie Ganos, taip? – sumojo Andrė. – vadinasi, žudikas paėmė ir rankinę. Išvilko Ganą ir čiupo rankinę.
- Aha, kurgi ne, - ironiškai pastebėjo Sonata, - o kam žudikui rankinė?
- Nes joje jis kažką paslėpė, - nusprendė Andrė. – Ne, joje buvo Kažkas, kas jį kompromitavo!
- Nebuvo ten jokio Kažko, - užprotestavo Daiva.
- Nieko tu nežinai, tai patylėk, - nutildė ją Andrė. – Reikia geriau prižiūrėti savo daiktus, jei nenori, kad į juos būtų mėtomi nusikaltimo įrankiai ar kokie nors kompromatai. Gana galvojo, kad tam jos kompromatui bus saugu Daivos rankinėje. Gal ji galvojo, kad mes jį vis tiek rasim, ir šitaip sužinosim, kas žudikas...Deja, žudikas irgi pastebėjo, ką Gana įmetė į rankinę..... Kas sėdėjo dar netoli tavo rankinės? ! – riktelėjo Andrė.
Daiva sekundei susimąstė.
- Sakiau gi – Jūratė prie manęs.
- Pagrindinė liudininkė.....įdomu, - pastebėjo Sonata. – Gal mums derėtų su ja pašnekėti?
- Aha, - pritarė Andrė. – Ir paskubam, kol jos niekas nenužudė.
- Arba ji ko nors......, - tyliai burbtelėjo Daiva.

Tekstas Andrės

Read more...