Ką apsirengti?
>> 2010 m. gegužės 14 d., penktadienis –
kuo apsirengti
Kiekviena statistinė lietuvė neturi kuo apsirengti.
Ir visai ne todėl, kad vyras idiotas, o vaikai – genijai. Priežastis paprasta- norint apsirengti gaunant statistiškai vidutines (ar net minimalias) pajamas, tai padaryti yra sunku. Reikia įdėti daug pastangų - intensyviai lavinti rūbų ieškojimo įgūdžius, išmanyti kokybės ir kainos derinimo ypatumus, ne vienerius metus treniruotis, kad įgyti sugebėjimų rasti tą rūbą, su kuriuo atrodysi visai ne statistiškai, o kaina bus žemesnė nei atitinkamo lygio brandinis rūbas.
Neketinu čia rašyti jokių rekomendacijų, kiekviena šitai turi atrasti tiek savyje, tiek pati.
Tik norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais.
Atsimenu, savo tarybinę, vaikystę, paauglystę, kai su draugėm, neturėdamos ką veikti, eidavom į CUPą pasityčioti iš drabužių, šitaip lavindamos savo estetinį skonį ir iškalbą (nes rungdavomės kuri sugalvos daugiau įspūdingų epitetų, palyginimų tiems atseit drabužiams).
Tarybiniai laikai su visa vaikyste praėjo negrįžtamai, o štai poreikis pasityčioti iš produkcijos, pasirodo, atsinaujino. Nes, sakykite, ką įmanoma daryti su, tarkim Z.... ar NY...., L..... produkcija? (ne visa, yra ir malonių išimčių) Ką galima pasakyti apie suknelę (nuo 300 lt), kurios audinys akivaizdžiai susitraukia, perbraukus jį nagu. Švelniai, neagresyviai, vos vos palietus..... Kaip galima reaguoti į sijoną, kurio medžiaga (o šitai žinoma tiksliai, nes vaikštoma ne tik į gatavų rūbų parduotuves) kainuoja 1 m/18 lt, parduodamą už 199 lt? Kaip galima ramiai, be isteriško juoko žiūrėti į žieminius (taip etiketė skelbia) „D.....“ ar „Ž..B..“ batus, su popieriaus plonumo padu, kurių kaina....Na, visos mes žinom, kokios tos kainos.
Tokie ir panašūs pavyzdžiai skatina darytis kai kurias išvadas. Na, tarkim, apie gamintojo, platintojo požiūrį į pirkėją. Kaip į visiškai neprotaujantį sutvėrimą, kuris su šventu pamaldumu uždeda neadekvačias nei kokybei, nei realybei kainas.
Peržvelgus pasiūlos audinius bei modelius, leidžiu sau pasidaryti išvadas, kad kažkur, toje grandyje Užsakovas-Gamintojas-Tiekėjas-Vadybininkas, egzistuoja pareigybė Šūdo Ieškotojas. Asmuo, kuris specialiai ieško pačių baisiausių ir nekokybiškiausių medžiagų, iš kurių galima pasiūti, numegzti kuo klaikesnių drapanų. Kadangi labai sunku surasti tiek šūdo, tai ta pareigybė turėtų būti bent jau padoriai apmokama.....
Šūdo Ieškotojas turi turėti kategorišką nuomonę apie pirkėjus a la – vis tiek suės jie tą šūdą.
Šūdo Ieškotojas turi būti užmezgęs kuo glaudesnę draugyste su kolega, kuris įkainoja jo surastą produkciją. Na ir peržvelgus asortimentą, kiekvienai darosi akivaizdu, kad jie ne tik glaudžiai bendradarbiauja, draugauja, galbūt, šeimom, bet juos vienija tas pats požiūris į pirkėją.
Todėl kiekviena statistinė lietuvė turi turėti (daugelis – ir turi) „savo“ prekybos tašką, kuriame būtų įmanoma rasti kuo mažiau šūdo už galimai priimtinesnę kainą. Ir visai nesvarbu, kur jinai ras tą „tašką“, svarbu tai, kad jame ji nesijaus per jėgą šeriama šūdu.
P.S. Statistinė lietuvė rūbus perka Lietuvoje.
P.P.S. Jeigu manot, kad aš išduosiu „savo“ taškus, tai labai klystat.
Tekstas- Andrės, fotografijos- Sonatos
Tekstas- Andrės, fotografijos- Sonatos
Read more...